Vingiuotas, duobėtas komikso meno kelias Lietuvoje, kai kurie net abejoja – ar tikrai tokio esama? Pasaulinė komikso meno kultūrinė ir finansinė sėkmė, populiarumas, daugialypė raiška, jo herojų ir siužetų reinkarnacijos animacijoje, vaidybiniuose kino filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose, reklamų srautuose, suvenyruose, buityje (atvaizdai ant lėkščių ar kulinarų prijuosčių) – ar tai egzistuoja pas mus? Bet, jei Lietuvoje aptiktas „tylusis modernizmas“, gal ir komikso menas skleidžiasi?

Komiksas, kaip periodinių leidinių žanras, gimė XIX a. Tuomet spaudos dailė klestėte klestėjo; visas knygų, laikraščių iliustracijas kūrė dailininkai – raižė graveriai, piešė litografai. Dienraščių, savaitraščių, prabangių žurnalų puslapiai tiesiog raibo – puošnios reklamos ir detalūs škicų reportažai iš svarbių įvykių vietų, karalių rūmų pobūvių, karo frontų, kaip ir aukštuomenės gyvenimo peripetijos, mados, meno reiškiniai, galiausiai geografinių kelionių, atradimų epopėjos – viskas buvo pateikiama dailininkų rankomis sukurtais vaizdiniais. Karikatūros, linksmos piešinėliais pasakojamos istorijos spausdintos humoro žurnaluose, autoriniuose leidiniuose. Kažkur čia – Londono, Paryžiaus, Berlyno, Ženevos ir Miuncheno periodinės spaudos puslapiuose – reikėtų ieškoti pačių europietiškojo komikso ištakų. Pasižvalgę, meno istorikai šio žanro užuomazgų rado šveicaro Rodolphe’o Töpfferio (1799–1846) kūryboje, komikso pirmtaku laikomas ir vokiečių poetas, dailininkas Wilhelmas Buschas (1832–1908). Amerikietiško komikso pradininkas Niujorko dailininkas Richardas F. Outcaultas (1863–1928) savo piešiniuose įvedė naujovę – kalbos burbulus, kuriuose užrašytos istorijų personažų replikos, pastebėjimai, šūksniai. JAV buvo sugalvota ir „komikso“ sąvoka, tad, matyt, teisėtai, ši šalis laikoma šiuolaikinio komikso tėvyne. Amerikiečiai išrado ir comic strip – tai trumpas, eilute ar vertikaliu stulpeliu išdėstytų kelių piešinėlių pasakojimas. Lietuviškai šis terminas dar neturi taiklaus vertimo – galbūt tokį kūrinį galėtume vadinti tiesiog „trumpu nuotykiu / komiksu“?

W. Buscho humoristinės piešinių istorijos, papildytos eiliuotais autoriaus tekstais, apžavėjo XIX a. europiečius. Jo knygos, pradedant garsiausia – „Max und Moritz“ (tai išdykusių berniūkščių Makso ir Morico nuotykių plejada) – leidžiamos ir šiandien, o šauniųjų M ir M nuotykių įtakos galime rasti įvairių komiksų autorių kūryboje. W. Buscho sukurtų herojų prototipai persikėlė per Atlantą, nukeliavo į Afriką, jų „genų“ aptiksime daugelyje populiarių pieštinių herojų biografijų. Bene iškiliausias europietiškojo komikso veikėjas Tintinas, gimęs Belgijos dailininko Hergés dirbtuvėje (1929), taip pat turi ne vieną Makso ir Morico charakterio bruožą.

Ir Lietuvos komikso pirmtakas Jonas Martinaitis tarsi tęsia W. Buscho kūrybinį kelią, bet ne Saksonijoje, o Kaune, Šeduvoje, Vandžiogaloje. Apie 1927 m. pradėjęs periodinėje spaudoje bendradarbiauti kaip poetas, karikatūristas ir iliustratorius, netrukus jis sukuria pirmuosius trumpus komiksus, dažniausiai – keturiuose langeliuose išdėstytas istorijas (comic strip), kurias papildo nuotaikingais eiliuotais tekstais. Martinaičio pieštų darbų greitai prireikia beveik visiems Lietuvos laikraščiams bei žurnalams (tai viena iš legendų, beje, turinti realų pagrindą). Dailininkas ir poetas vos spėja suktis – vienam leidiniui nuotykių tęsinį reikia nupiešti kartą per mėnesį, kitam – kas dvi savaites, o buvo ir herojų, turėjusių skaitytojus aplankyti kas savaitę. Senų laikų žurnalistas, apsilankęs „Šluotos“ redakcijoje (tai buvo apie 1980 m.), mums, žurnalo dailininkams, papasakojo tokią istoriją: Kaune vieno leidinio darbuotojai, laukdami eilinio komikso, sužinoję, kad Martinaitis vaikštinėja po Laisvės alėją, atsiviliojo jį į redakciją ir, iš lauko užrakinę duris, paskelbė – nupieši naują nuotykį – išlaisvinsime. Martinaitis tapo bene populiariausiu periodinės spaudos autoriumi, jo komiksas „Žemės vaikai“ apie jaunųjų ūkininkų Petriuko ir Marytės nuotykius spausdintas laikraštyje „Jaunasis ūkininkas“, kurio numerio tiražas 1938 m. – 82 000 egz., per draugiškus skaitytojų ratelius pasiekdavusių visus Lietuvos kaimo vaikus. Kita legenda byloja, kad komikso herojus Petriukas – tai Petras Cvirka. Martinaitis su Cvirka buvo geri pažįstami, abu turėjo tuos pačius – dailės ir žodžio – talentus, abu nestokojo ir humoro. Galėjo būti, kad Petras tapo Petriuku: komikso herojaus garbana tikrai panaši į rašytojo ševeliūrą. 1939 m. išleistas prabangus menininko komiksų albumas „Žemės vaikai“ (tiražas 6000 ir dar 40 egzempliorių liuksusinių, numeruotų), kuriame paskelbti 85 trumpi Petriuko ir Marytės nuotykiai, suskirstyti į keturias dalis – Pavasaris, Vasara, Ruduo, Žiema – taigi, visi metai!