Atidaręs duris, pažymėtas 74 numeriu, pamatau savo vaiką, grįžusį iš mokyklos. Jis stovi ir šypsosi. Paprastai, kai pareinu, jis būna virtuvėje arba savo kambaryje. Dabar stovi, lyg ilgai būtų laukęs manęs už durų, ir šypsosi, petimi atsirėmęs į koridoriaus sieną. Visur plieskia įjungta šviesa, nors diena, jau antra valanda. Kambary liustra švyti kaip kosminis laivas. Dvi lemputės perdegusios. Du juodi dantys sveikoje morališkai tvirto tarybinio žmogaus burnoje. Nežinau, kada pakeisiu, – kai grįžtu po darbo, „Elektros prekės“ jau uždarytos.

Jis tyli, nieko nesako, kol tiriamai nepažiūriu į akis. Jam įkando šuo. Mokyklos sargo šuo. Toks išlenktas pjūvelis ant dešinės rankos. Kaip rantytu peiliu lyžtelta. Vaikas plikai nuskustas. Dar nepersirengęs, su mėlyna mokykline seniai beskalbta uniforma. Stovi ir šypsosi, lyg būtų nusikaltęs. Nežinau, kodėl nieko jo neklausiu. Piktinuos šunim.

Sakau:

– Reikia kažką daryti.

– Kažką ir darė, – atsako juokdamasis. – Nebereikia.

Didelė galva, tarsi ne mano vaikas, o kai atsako, pasijuntu, lyg tai man tas šuo būtų įkandęs, o sūnus va dabar stovėtų tarpdury, klausinėdamas apie mokyklos sargą.

– Gal uždarykim duris? – pasiūlo ir nueina į virtuvę.

Mes gyvenam dviese. Nežinau, kodėl. Nežinau, kodėl mes gyvenam dviese. Tiesiog gyvenam dviese. Mums nei gerai, nei blogai. Gerai dėl to, kad su mumis negyvena joks mokyklos sargas, o juo labiau tas prakeiktas jo šuo, kuris kandžioja ketvirtokus, grįžtančius iš mokyklos.

– Ar tau paruošti sriubos? – klausia vaikas. Jis žino, kad mano pietų pertrauka trumpa, kad visada skubu lėkti atgal į darbą, o du neprakirpti vermišelių sriubos pakeliai po 14 kapeikų guli jo rudam dirbtinės odos portfely. Juos visada man perka „Vaisių ir daržovių“ krautuvėje grįždamas iš mokyklos. Jei turi 10 kapeikų, išgeria pomidorų sulčių stiklinę, jei turi 20 – dvi.

– Šiandien nenoriu.

Jis išjungia šaltą vandenį, dar pažiūri, kaip čiurkšlė lėtėdama gobia jo plaštakas, tada padeda sriubos puodą į vietą, po spintele.

Aš išeinu į balkoną. Nerimi tolsta garlaivis, o paskui jį, šiek tiek atsilikdama, rupūžės spalvos vandeniu velkasi dūmų juosta. Dar toliau pasroviui plaukia kelios ilgos baidarės. Merginos švytruoja taip greitai, kad atrodo, jog jos turi tik malūno sparnų ilgio rankas ir aguonų dydžio galvutes. Užsižiūriu, veltui bandydamas įžvelgti jų veidų bruožus. Greitis, vien greitis ir saulėje retsykiais sublyksintys irklai. Duobkasiai irgi mėgsta greitį, tik, gaila, neturi tokių irklų, – kažkodėl idiotiškai pagalvoju.

Vaikui visai nebaisu. Jis jau po mokyklos, pamokos baigės, ketvirta klasė. Jau beveik laiko save „Apollo“ kosmonautu. Gali skrieti viršun kada panorėjęs. Priešingai nei tėvas, jis nebijo nei šunų, nei sargų, nei mokyklos. Tėvas bijo PKB – projektavimo konstravimo biuro – viršininko; jei šis įskųs, kad vėluoja ar yra neatidus, premiją matys kaip savo ausis, o į charakteristiką bus prirašyta visko, ko ir priešui mirties valandą nepalinkėtum. PKB Tekorius skundžia visus į kairę ir į dešinę, turbūt už tai jį nuolat aukština pareigose. Atrodo, kad jis nieko nebijo, netgi savęs. Baimė nėra gerai, tą puikiai suprantu, tačiau suprantu ir tai, kad džiaugsmas, kuris kartais mane užklumpa, būna staigus, laikinas ir netikras. Netikras, nes baigiasi, suskyla, sudūžta, išnyksta. Tą pagalvojus, dabar mane užvaldo džiaugsmas, kad mano vaikui šiandien nieks nebeįkas. Jis sėdės namuose, nes lyja, ruoš pamokas ir retkarčiais ateis ko nors manęs paprašyti. Reikia tik palūkėti, ir jis tikrai ateis. Vakar tyliai paprašė 15 kapeikų ledams.

– O jeigu aš nusipirkčiau ledų?.. Ką manai? – rimtu veidu paklausė, nors prieš tai ilgai kalbėjomės apie šachmatų būrelį, kurį jis ką tik buvo metęs („Juk vis tiek tuoj atostogos“). Atostogos, kaip ir vedybos, visada be nuspėjamo džiaugsmo sukelia ir nenuspėjamų rūpesčių. Toli dar tos atostogos, dar devynios neįmanomai ilgos dienos.

Už spindinčio fasado durų sėdi devynios galybės tekorių ir visiems mėgina įteigt, kad pilietis N. N. nevertas, pilietis N. M. nevertas, pilietis N. O. nevertas… Projektavimo konstravimo biuro viršininkas čia yra Viešpats, ir jo Žodis, kartu su aukščiau sėdinčiais palaimintaisiais viršininkais, viršaičiais ir viršais, gudriai braižančiais giedro komunistinio rytojaus prognozes, yra nepakaltinami, vienatiniai ir neapskundžiami. Neduosiu jiems savo sielos, neprašysiu tart jų ir taip gausiai beriamų, net nekalbant apie užtarimą, žodžių, nors mano siela, jiems atrodo, dėl to imtų ir pasveiktų. Tegul patys sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir nusiplauna amžinai purvinas PKB viršininkų rankas, kurias visi vengia spausti net per sykį metuose užklumpančius gimtadienius.

Artėja vasara, ne juokais reikėtų pasiruošti atostogoms. Galėtume važiuoti pas mano tėvus į Molėtus, tačiau ten daug klausinėtų, o aš to nenoriu.

Šiandien troleibuse „Tarybinėje moteryje“ perskaičiau straipsnį „Ar mes mokame mylėti?“. Skaičiau apie dalykus, kurių pas mus nėra. Arba buvo, bet išskrido į kosmosą su paskutiniais „Apollo“, „Sojuz-Apollo“ ar dar velniažin kokiais uzbekistanų kosmonautais. Jei bandyčiau atpasakoti, ką skaičiau, panirčiau į miglą, iš kurios niekada neišsikapanočiau, o juk gerai tai prisimenu. Viena graži greta sėdėjus moteris su baltu sijonu šyptelėjo, mano rankose pamačiusi atverstą žurnalą. Tą akimirką man nenumaldomai panižo paklausti – ar ji pati tiki komunizmu bei meile? Ir kuriuo labiau?

– Gal nori kavos? Tu šiandien negėrei kavos. – Vaikas žiūri į mane.

– Gėriau darbe.

– Namie negėrei. Nes tu visada kriauklėje palieki neišplautą puoduką.

Kai kurių dalykų aš jam nemoku paaiškinti. Žinau, kad tai nesvarbu, kad jis užaugs ir visai kitaip negu aš matys tą pačią upę. Žinau ir tai, kad kažkada po daugelio metų jis prisimins tą šunį, kuris jam įkando gal netyčia, gal pats ko nors išsigandęs, gal dar dėl kažko.

Man dabar svarbiausia, kad jam nieko neskauda ir kad raudonoji PKB komunizmo aušra paliko mus ramybėje, neperdegindama visų dar veikiančių lempučių, kurių aš daugiau taip niekada ir nenupirksiu, nes tuoj ateis vasara ir merginų galvutės vėl plazdės drumzlinoje upės srovėje kaip aguonos.