fbpx

Alvydas Valenta | Poezija

***

„Visos dienos bus sekmadieniai“, –
citata ne mano, pasiskolinau,
kitaip sakant – intertekstas.
Tai va, visos dienos bus sekmadieniai,
nereikės anksti keltis, skubėti į darbą,
o vakarais pavargusiam iš jo grįžti,
skaičiuoti išlaidų, sąmatų, mokesčių,
planuoti atostogų.
Visos dienos bus sekmadieniai
su įjungtu televizoriumi,
ryžių ir kruopų košėmis,
obuolių ir slyvų kompotu,
sauskelnėmis –
visai kaip vaikystėje,
kai pasaulis buvo dar vientisas
ir laikas stovėjo vietoje
arba tik vos vos judėjo.
Viskas bus taip, kaip buvę,
O visa, kas buvo kitaip,
atrodys lyg seniai susapnuotas sapnas,
gal net ne tavo paties,
papasakotas lovos kaimyno,
ir vis geriau suprasi,
kas yra pirmapradis buvimas.
Visos dienos bus sekmadieniai,
nuo ryto iki vakaro – visos tavo.

Dievų juokas

Kai nusileidęs nuo kalnų Zaratustra
mokė žmones nemirtingos savo išminties,
o paskui kelintąkart iškeliavo nežinoma kryptimi,
kai pranašo metraštininkas Nietzsche’ė
pasinėrė į proto sutemas,
kai gaudydamas kiekvieną jo žodį
lyg alkanas, nuolankus šuo
sekiojau paskui šeimininką,
maldaudamas dar vieno poetinio palyginimo,
dar vienos žaižaruojančios įžvalgos,
saujos literatūrinės išminties,
kai maniausi pagaliau suradęs
nesenkantį tos išminties šaltinį,
Apolonas ir Dionisas lošė kauliukais
ir susiėmę už pilvų
kvatojosi!

Gerumas

Kartą apsimečiau geruole ir žmogų padariau savo skolininku.
Kartą susigalvojau gerumą ir apdovanojau žmogų priklausomybe skolai.
Skolininku padariau tą žmogų, kuris gerumo nenusipelnė.
Nusipirkau tą žmogų visiem laikam – padariau skolininku.
Gyveno žmogus ir man dėkojo.
Gyveno žmogus ir mane keikė.
Kur ėjo žmogus, ten mano gerumas jį persekiojo.
Kur aš ėjau, ten iš paskos tempiau žmogaus skolą ir
Savo gerumą svarainių skonio nešiausi.
Vaikščiojom abu – aš ir tas žmogus – vienas kitam

Skolingi:
Jis – už gerumą,
Aš – už gerumo trūkumą.

Vienąsyk pavargo žmogus nuo mano gerumo ir
Akį sau išsidūrė.
Tada vaikštinėjo graibydamas sieną – manęs ieškojo.
Vaikštinėjo žmogus nuo sienos prie sienos – norėjo pabėgti.
Vaikštinėjo žmogus ir savo skolą kitam žmogui tikėjosi permesti.
Ir aš vaikštinėjau, net pavargau,
Bet užsimiršti niekaip negalėjau.
Vaikštinėjau, kol daugybę žmonių paverčiau skolininkais.
Tada supratau, kodėl
Mano draugo draugas vaikštinėja nunarinęs galvą.

Žino žmogus, kad jis pats yra didžiausia silpnybė, tai bijo.
Stovi ir bijo.
Vaikšto ir bijo.
Miega ir bijo.
Ir dar supratau,
Kodėl žmonės bėga nuo savo silpnybių:
Jie žino, kad kartais gerumas būna didžiausia blogybė
Ir patys savęs, atsidavusių mielaširdystei, taip išsigąsta,
Kad ieškosi prieglobsčio ten, kur gerumas jau esti išsekęs.

Vienaakis vyras kartą mane susirado ir aš grąžinau jam skolą.

2021-06-23
Tags: