Laura Budreckytė – ne tik žinoma džiazo vokalistė, muzikos autorė, pedagogė, bet ir savitos grupės „CinAmono“ viena įkūrėjų bei lyderių. Tai universali muzikė – ji lengvai adaptuojasi ir svingo grupėje „The Schwings“, ir folkdžiazo projekte „Ethnic Mood“. Be to, Laura kuria įvairius projektus bei mokymo programas.

Pradėkime džiugia žinia – visiškai neseniai pasirodė naujas grupės „CinAmono“ albumas „Music is the Ocean“. Kaip pandemijos ir karantino sąlygomis pavyko jį išleisti?

Minėtasis laikotarpis buvo kupinas iššūkių jau vien todėl, kad atšaukti visi numatyti koncertai, įrašai, mokymai. Reaguodami į susidariusią situaciją, išnaudojome laiką kūrybai, mokėmės, o atlaisvėjus apribojimams 2020 metų rugpjūtį įrašėme naująjį albumą, kuriame įamžintos per pirmąjį karantiną ir metai prieš pandemiją sukurtos kompozicijos. Kruopščiai organizavome įrašų sesijas, stengdamiesi saugiai bendradarbiauti su kolegomis. Viskas vyko gana sklandžiai, dirbome toje pačioje „Baltic Mobile Recordings“ studijoje, kaip ir rengdami pirmąjį albumą, tad daugelis proceso etapų jau buvo žinomi. 2021-ųjų kovą, Žemės dienos proga, kompaktinės plokštelės pavidalu pasirodė antrasis „CinAmono“ albumas „Music is the Ocean“. Liepos pabaigoje laukiame vinilinės plokštelės, kuri šiuo metu gaminama Berlyne.

2013-aisiais „CinAmono“ projektą pradėjote duetu su kontrabosininku Vyčiu Nivinsku, vėliau tai virto kintančios sudėties grupe. Kodėl? Prireikė naujų raiškos galimybių?

Su Vyčiu ėmėme koncertuoti duetu, nes anuomet toks formatas mums abiem buvo naujas. Ieškojome netikėtų raiškos formų, balso ir kontraboso sąsajų, skambesio galimybių. Ilgainiui, kūriniams plečiantis, norėjosi integruoti daugiau instrumentų. Manau, visi šie muzikiniai ieškojimai, kolektyvo sudėties pokyčiai yra tam tikra patirčių, kūrybinio proceso forma, kurią norisi išlaikyti šiek tiek neapibrėžtą. Nenustebčiau, jei „CinAmono“ grupės sudėtis ir toliau keistųsi.

C-in-A-mono… Labai įdomus, skambus, lengvai įsimenamas, bet… kiek keistokas pavadinimas. Kokia jo kilmė, kas jį sugalvojo?

Žaidėme su muzikos terminais „stereo“ ir „mono“, taip pat čia pabrėžiamos dvi raidės C ir A, žyminčios mažorines tonacijas Do ir La. Na ir, žinoma, asociacija su cinamonu – prieskoniu, kuris daugeliui gerai pažįstamas, įvairialypis, gydantis, gal kiek paslaptingas. Taip ir apsistojome prie pavadinimo „CinAmono“ su mintimi – nesvarbu, klausaisi „stereo“ ar „mono“, sutinki „CinAmono“.

Jums būdingas harmoningas inovatyvumas. Ar yra bent menkiausia teorinė tikimybė, kad laiko tėkmėje „CinAmono“ virs mini bigbendu?

Manau, gali nutikti visaip. Toks scenarijus tikėtinas tiek pat, kiek vėl tapti duetu. Dažnai kūrybinės idėjos ir jų realizavimas diktuoja grupės sudėtį. Arba sutikti žmonės, su kuriais norisi patirti bendrystę per muziką.

Savo programose rečituojate lietuvių poezijos genijų –Vytauto Mačernio ir Marcelijaus Martinaičio – eiles. Džiaze tai nėra įprasta tradicija…

Tikra tiesa, V. Mačernio kūryba tapo dažnu mūsų įkvėpimo šaltiniu. Abu labai mėgstame jo poeziją, ir gyvenimiškos aplinkybės veda sutikti poeto žodį. Neseniai buvo toks įvykis (sakau įvykis, nes tai padarė didelį įspūdį), kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) IV rūmuose Vytis sutiko bendramintį, aktorių Dainių Gavenonį, kuris padeklamavo neseniai atrastą V. Mačernio eilėraštį: „Po milijono metų, gal daugiau, / Tu, saule, vienąkart užgesi…“. Vyčiui šios eilės taip patiko, kad nusprendė joms parašyti muziką. Naujajame albume galite išgirsti šią kompoziciją, taip pat Dainiaus Gavenonio balsą. Na ir, žinoma, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Kernagis – lietuviško žodžio meistrai, kuriuos norisi muzika įgarsinti, prisiminti naujomis formomis.