O, kiek daug pakuočių, antraščių, reklamų bei šūkių plakatuose su tokiais šiandieną populiariais ir tiesiog privalomais žodžiais – „ekologija“, „tvarumas“, „žalias gyvenimas“, „zero waste“ ir pan. Net kai žmogus nelabai įsigilina, ką jie iš tiesų reiškia, apgraibomis mėgina įsiterpti į visuotinį chorą, stengdamasis neatsilikti nuo mados tendencijų, nes tai juk raktinės sąvokos oficialiam pranešimui, darbo strategijos ir vizijos aprašymui, projektų tikslams bei uždaviniams etc. Kokia esminė tokio žiūrėjimo iš šio taško, kuris dabar „ant bangos“, bendrybė?

Daugiausia visos pastangos nukreiptos į išorę: tausoti ištek­lius, gamtą, mažinti taršą, vartojimą, atliekų kiekį, CO2 emisiją, gražinti, gerinti, sveikatinti aplinką, išvengti ekologinių nelaimių, galiausiai – rūpintis planeta. Taip, tai tarsi tiesiogiai susiję su žmogumi ir jo gerove, nes juk jis ir yra visų žemės produktų vartotojas – vandens, oro, energijos, maisto; jam reikalinga sveika, ilgaamžė aplinka, kurioje galėtų gyventi ateinančios kartos.

Tačiau taip mažai kalbama apie asmens ekologiją ir jo sveikatą, kuri turėtų būti esminis siekis. Pažiūrėkime, kokia depresyvi, nesibaigiančio nuovargio bei įtampos kamuojama yra visuomenė, kuriai sakoma – dabar pasirūpink kažkuo kosmose, sužinok dar ir dar, kad suprastum, kodėl turi taip elgtis, pamiršk save, atsisakyk egoizmo, paaukok gyvūnų prieglaudai, įsirenk saulės elektrinę, kad prisidėtum prie visuotinio gėrio kūrimo. Ir būtinai kasdien puoselėk įvaizdį – šypsokis ekranuose, kalbėk apie problemas, ragink jas spręsti, aktyviai įsitrauk į savanorystę arba išpopuliarėk, kad tavo nuomonė paveiktų tūkstančius. Viskas būtų labai puiku, jei tas „influenceris“ slaptu nuo viešumos laiku nevaikščiotų pas psichiatrą, negertų raminamųjų, nebijotų kažko nežinoti, turėtų laiko ramiai kvėpuoti, skaityti knygą, valgyti savo daržo lapus ir nesinervintų dėl asmeninės finansinės padėties netvarumo…

Jau labai seniai buvo laikas, kai turėjo prasidėti kalba apie visai kitokio pobūdžio taršą – apie didžiulį pavojų dėl žmogaus proto užterštumo. Kaip yra sakęs XX a. lenkų futurologas Stanisławas Lemas, žmonijai gresia daug baisesnė už atominę informacijos megabitų bomba. Nepertraukiamas, neaprėpiamas informacijos plūsmas iš įvairiausių aplinkinių šaltinių taip perkrauna smegenų priėmimo kanalus, kad šios atbunka ir įjungia stabdžius. Visos neurozės, alergijos, apatija, išsekimas – jau ne megabitų, o terabaitų padarinys. Kitaip tariant, dėl operatyvinės atminties perkrovimo sutrinka pastovioji atmintis, nes tapęs informacijos siurbliu žmogus visą energiją išeikvoja jos perpumpavimui. O juk, anot latvių profesoriaus, habilituoto fizikos mokslų daktaro Edgaro Silinio, erudiciją, individualumą, kūrybinių minčių fondus sutveria pastoviojoje atmintyje fiksuota informacija, sudaranti asmens dvasinių turtų saugyklą. Tad ši beprotiška, chaotiška smegenų plovimo ir perkrovimo kultūra veikia kaip antiekologiškas instrumentas, užnešanti jas šiukšlėm ir nuosėdom. Tikrai pats metas imti rūpintis kiekvieno žmogaus taršos mažinimu, tik labai kokybiškos ir mažais kiekiais dozuojamos informacijos vartojimu, garantuojančiu ramybę, pasitikėjimą, tvirtą žinojimą apie asmeninio tezauro svarbą.