PRARASTASIS ROJUS

(Ištraukos)

IV knyga

[205–268]

Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi,
Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam,
Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, –
Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas
Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo
Rytuos nuo Edeno ir dar toliau,
Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos
Karalių bokštų, graikų pastatytų,
Arba kur sūnūs Edeno pirmiau
Negu Telesare gyveno. Čia
Sodinti Dievas liepė gražų sodą.
Derlingoj žemėj vaismedžius augino
Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį.
O vidury augo gyvybės medis,
Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu,
Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės –
Mūsų mirtis: tai pažinimo medis,
Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį.
Per Edeną pietų link plaukė upė,
Plačia vaga, nesukdama ji niro
Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas
Užkėlė kalną ant srautingos upės,
Kad šis puria sodo dirva pavirstų
Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę,
Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais
Drėkintų sodą, o jiems susiliejus
Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn,
Išnirusion iš požemio tamsybės.
Toliau ji plaukia keturiom vagom
Per daugelį kraštų ir karalysčių,
Kurių čia vardyti neverta, gal
Geriau papasakot, jei tik gebėsiu,
Kaip blykčioja safyrais čia upeliai,
Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena,
Pagirdydami nektaru paunksmėj
Kiekvieną augalą, gaivindami gėles,
Vertas auginti rojuj ne ežiom
Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj –
Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos,
Kur ryto saulė lankosi pirmiausia
Ir kur perdien paunksmė slėpininga
Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo
Idiliškas gamtos vaizdų kampelis:
Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo
Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu.
Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia
Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai.
Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią
Ramiai rupšnojančios avelių bandos
Pašlaitėse kalvelių, o glėby
Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės
Visų spalvų, net rožės be spyglių.
Kitoj gi pusėje pavėsį teikia
Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų
Vynuogienojai, purpurinės kekės.
Tenai ir murmantis vandenkritis,
Per nuokalnes šakodamasis, srūva
Į ežerą, kurio skaidrus paviršius
Atspindi mirtom apskleistus krantus.
Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai
Giraičių ir laukų kvapus nešioja.
Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas
Linksmai su gracijom ir horom šoka,
Lyg amžiną pavasarį sutiktų.

[285–353]

… Nesužavėtas
Šėtonas matė margą įvairovę
Gyvųjų padarų, dar neregėtų,
Tarp jų du póvyzos daug kilnesnės,
Stačius ir aukštus, kaip dievai stačius,
Nuogoj didybėj, rasi – šeimininkus:
Jie savo išvaizda panašūs buvo
Į didįjį Kūrėją ir spindėjo
Tiesa, protu bei šventumu skaisčiu,
Reikliu (bet sūniškai nesuvaržytu),
Dėl to abu atrodė garbūs. Rodės,
Jie netapatūs, skirtinų lyčių:
Jisai sukurtas mąstymui ir jėgai,
O ji – švelnumui, gundomai grožybei,
Jis – tiktai Dievui, ji – Dievui jame.
Plati krūtinė jo, valdingas žvilgsnis
Ir garbanos lyg hiacintų kekės,
Praskirtos nuo jo vyriškos kaktos,
Dviem pluoštais krito ant plačių pečių.
Ji − it šydù lig pat liekno liemens
Ilgais auksiniais palaidais plaukais,
Kurie tarsi vynuogienojų ūsai
Galuose raitės padrikais žiedeliais
Ir rodė nuolankumą, pelnomą
Vien švelnumu, abipuse darna,
Atmieštą santūriu išdidumu
Ir atsainiu meilingu drovumu.
Tada jie dar nedangstė savo slėpsnų,
Nebuvo nedorõs, nebuvo gėdos
Dėl gamtinių dalykų, negarbės,
Per nuodėmę atėjusios, kuri
Žmoniją veidmainystėmis kamavo
Ir iš žmogaus gyvenimo laimingo
Išstūmė paprastumą, nekaltumą.
Nesidrovėdami visai nei Dievo,
Nei angelų, jie vaikščiojo nuogi,
Nes šitai jiems nereiškė nieko bloga.
Dailiausia meilės suvesta porelė −
Adomas, vyriškiausias iš vyrijos,
Ieva, iš savo padermės gražiausia, −
Medžių paunksmėj ant žalios pievelės
Stovėdami pasišnibždėjo tyliai
Ir, po mielų sodo darbų papūtus
Vėsiam Zefyrui, prie gaivaus šaltinio
Susėdo pailsėt, dosnia ranka
Ir troškulį, ir alkį numalšinti
Pačių skintaisiais vakarienei vaisiais.
Sultingi vaisiai sviro nuo šakų
Visai šalia, o jie pusiau gulom
Ilsėdamiesi ant gėlėto šlaito
Gardžiavos jų sultingu minkštimu,
Užgerdami jį vandeniu šaltinio.
Kaip dera meiliai porai, kurią sieja
Laiminga santuoka, jie viens kitam
Šypsojos ir jaunatviškai šėliojo.
Tuo pat metu aplinkui juodu zujo
Visokie žemės žvėrys, sulaukėję
Jie bus medžiojami miškuos ir tyruos.
Apglėbęs letenom žaismingai liūtas
Ožiuką supo, tigrai, leopardai
Smagiai šokavo, nerangus dramblys
Mojuodamas straubliu mėgino juos
Palinksmint. Gordijo mazgu klastingai
Gyvatė raizgėsi ir vėlei tįso
Puikuodamasi mirtina apgaule.
Kiti, perdien lig soties prisiganę,
Jau dairėsi kur atsigult į žolę,
Nes saulė, leisdamasi vis žemiau,
Skubėjo link salyno vandenyne.

„Prarastasis rojus“ – bene didingiausia ir žinomiausia anglų kalba parašyta epinė poema, kartais gretinama su garsiausiais antikos poetų Homero ir Vergilijaus kūriniais. Pasaulinę literatūrinę šlovę autoriui Johnui Miltonui (1608–1674) pelnęs sudėtingas ir prieštaringas, įvairialypio turinio kūrinys yra pagrįstas bibliniais motyvais, tiksliau, Senojo Testamento Pradžios knygos pasakojimu apie Adomą ir Ievą bei jų išvarymą iš Edenu vadinamo žemiškojo rojaus. Neapsiribodama šiuo pasakojimu, poema stebina savo kosmine didybe ir siekia aprėpti kone visą žmonijos patirtį – karus, meilę, religiją, dangų, pragarą, kosmosą, gėrio ir blogio kovą, žmogaus prigimtinį laisvės bei pažinimo troškimą. Ne veltui ji vadinama poetine enciklopedija ir laikoma išskirtiniu pasaulinės literatūros kūriniu, vienu ryškiausių literatūrinio epo pavyzdžių.

Čia skaitytojams pateikiamose ištraukose iš netrukus pasirodysiančio lietuviško poemos leidimo (John Milton „Prarastasis rojus (Esminis sutrumpintas tekstas)“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) aprašomas Šėtono akimis pamatytas žemiškasis rojus ir jo gyventojai – Adomas su Ieva bei paties Adomo persakomas prisiminimas, kaip jis atsidūrė ir buvo įkurdintas rojuje.