fbpx

Dedikuota tiems, kurie niekada neskaito dedikacijų

Diego Cuevas

Dedikuojama visiems tiems, kurie niekada
neskaito dedikacijų.

Nežinot, ką prarandat.

IGNORUOJAMAS PUSLAPIS

Bet kurios knygos dedikacija yra tas puslapis, kuris peržvelgiamas greičiausiai ir mažiausiai domina daugumą skaitytojų. Dėl to, kad yra skiriamos konkrečiam žmogui, visiškai nesusijusiam su likusiu tekstu, dedikacijos dažniausiai netampa niekuo daugiau, kaip tik trumpalaikiu anekdotu literatūros pasaulyje. Tačiau kartais, kai kuriems autoriams pasitelkus išmonę ir talentą, dedikacijos puslapis, laisvos formos knygos dalis, neturinti jokių apribojimų, virsta kažkuo tokio nuostabaus, jog net atsiranda kampelių, skirtų būtent dedikacijų kolekcionavimui. Šis tekstas yra per plauką nuo tapimo viena iš tokių kolekcijų.

ŠEIMA

Matematikas Josephas J. Rotmanas devintajame dešimtmetyje parašė „Įvadą į algebrinę topologiją“ ir šios knygos puslapius panaudojo tokiai maloniai smulkmenai, kaip priminimas apie artimiausius savo šeimos narius: „Skiriu savo žmonai Margaritai bei vaikams Ellai Rose ir Danieliui Adamui, be jų ši knyga būtų baigta jau prieš dvejus metus.“ Rotmano juokelis buvo vykęs, tačiau akivaizdžiai nusižiūrėtas nuo rašytojo P. G. Wodehouse’o, kuris šešiasdešimčia metų anksčiau paženklino savo apsakymų rinkinį „Goofo širdis“ panašia dedikacija, joje užrašydamas: „Mano dukrai Leonorai, nes be jos pastoviai rodomo meilumo ir palaikymo ši knyga būtų buvusi užbaigta per dvigubai trumpesnį laiką.“ Komikė Chelsea Handler dedikavo savo knygą „Chelsea Chelsea Bang Bang“ „Mano broliams ir sesėms. Kas per… krūva kvailių“. Matthew Kleinas užrašė dedikaciją knygos „Jokio kelio atgal“ pirmajame puslapyje, skirdamas ją savo motinai, ir tuo pačiu meldė jos praleisti sekso scenas. Prieš prasidedant nuotykiams „Istorijų šalyje: troškimų magijoje“, pateikti autoriaus Chriso Colfero žodžiai: „Mano močiutei. Nes ji buvo pirmoji mano redaktorė ir davė man geriausią patarimą dėl rašymo, kokį kada nors esu gavęs: „Christopheri, manau, kad turėtum bent jau baigti pradinę mokyklą, prieš tapdamas nevykusiu rašytoju.“

Tobiasas Wolffas „Šito vaikino gyvenime“ atsirevanšavo užrašydamas: „Mano patėvis sakydavo, jog negalėčiau net knygos užbaigti. Ką gi, štai ji.“ Iliustratorius Moose’as Allainas „Mąstau, apie ką galvoju“ paaiškino, jog ši knyga dedikuota „mano žmonai Karen, kuri yra 90% įkvėpimo ir 90% kantrybės. Ne, tai nereiškia 180%. Tiesiog ji daugiafunkcė“. Johnas Footas parašė „Calcio: Italijos futbolo istoriją“ ir skyrė ją savo tėvui, „nes dievino futbolą“, ir sūnui, „nes nekentė futbolo“. Andy’is Weiras savo garsujį „Marsietį“ dedikavo „Mamai, kuri vadina mane agurkėliu. Ir Tėčiui, kuris vadina mane „biču“. Juddas Apatowas vieną iš savo knygų skyrė tėvams ir kartu juos apkaltino išprovokavus jo psichines ligas. „Tikriausiai negali nepavykti“ turėjo dvi autores, Prudence Shen ir Faith Eriną Hicks, todėl ir dvi dedikacijas, pulsuojančias ta pačia dvasia: „Mano tėvams, nepaisant to, kad niekada man taip ir nenupirko roboto“ bei „Visoms moksliukėms“. Douglasas Adamsas Dirko Džentlio nuotykius paženklino užrašydamas: „Mano motinai, kuriai patiko ta dalis su arkliu.“

1991 metais Christina Rosenvinge užrašė „Ray’ui, jis žino kodėl“ savo kompaktinės plokštelės „Kad mane nutrenktų žaibas“ padėkoje. O 1992 metais Ray’us Loriga brūkštelėjo „Christinai, ji žino kodėl“ „Visų blogiausia“ puslapiuose. Šėtoniškos Salmano Rushdie’o eilės buvo publikuojamos su dedikacija jo žmonai Marianne’ai, tačiau, po jų skyrybų, naujuose leidimuose šioji buvo pakeista: „Visiems žmonėms ir organizacijoms, parėmusiems šią knygą“. Grahamo Greene’o „Nuotykio pabaigos“ dedikacija skyrėsi priklausomai nuo leidimo, vienais atvejais galima buvo atrasti „Skiriu C“, kitais – „Skiriu Catherinai“, nors abu variantai reiškė vieną ir tą patį žmogų – Catherine’ą Walston, ištekėjusią moterį, Greene’o krikštadukrą, su kuria rašytojas buvo užmezgęs romaną. Šis faktas gana šmaikštus, turint galvoje pačios knygos pavadinimą.

C. S. Lewisas, dedikuodamas pirmąją knygos „Narnijos kronikos. Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ dalį, pats sukūrė nedidelį įtraukiantį filmą:

Skiriu Lucy Barfield.

Mano brangioji Lucy,

parašiau šią istoriją tau, bet ją pradėdamas nepagalvojau, jog mergaitės auga daug greičiau nei knygos. Todėl dabar jau esi per didelė pasakoms, o kai šis kūrinys bus išspausdintas ir įrištas, būsi dar vyresnė. Be abejonės, vieną dieną sulauksi tokio amžiaus, kai vėl norėsi skaityti pasakas, ir tada galėsi išsitraukti šią knygą iš viršutinės lentynos, nupūsti nuo jos dulkes ir pasakyti man savo nuomonę. Greičiausiai aš jau būsiu toks kurčias, kad net tavęs neišgirsiu, ir toks senas, jog nesuprasiu nieko, ką man sakysi. Nepaisant to, vis tiek liksiu tavo brangiuoju krikštatėviu.

Kiekvienas trylikos knygų sagos „Nelaimingų atsitikimų istorijos“ tomas buvo dedikuojamas tam pačiam asmeniui – Beatrice’ei Baudelaire, prarastai ir išgalvotai mylimajai vyro, visuomet pasirašydavusio Lemony Snicketo vardu, kuris buvo dar viena fikcijos dalis. Šie Snicketo tekstai tokie pat linksmi ir puikūs, kaip ir patys romanai: „Beatričei. Mūsų meilė sudaužė man širdį ir sustabdė tavąją“; „Beatričei. Mūsų meilė gyvuos amžinai. Ne taip, kaip tu“; „Beatričei. Kai tave sutikau, man užgniaužė kvapą. Taip, kaip tau dabar“; „Beatričei. Visada liksi mano širdyje, mintyse ir savo kape“ arba „Beatričei. Niekas nesugebėjo užgesinti nei mūsų meilės, nei tavo namų“.

Tado Williamso atvejis nustebino – amerikiečių autorius pasinaudojo pirmaisiais penkių tomų rinkinio „Kita šalis“ puslapiais labai patraukliam pokštui, kurio centre buvo jo paties tėvas. Pirmojoje knygoje užrašė: „Ši knyga su meile dedikuojama mano tėvui Josephui Hillui Evansui. Iš tiesų tėtis neskaito fantastikos, todėl, jei niekas neprasitars, jis niekada to nesužinos.“ Antroji skelbė: „Ši knyga su meile dedikuojama mano tėvui Josephui Hillui Evansui. Kaip jau sakiau anksčiau, tėtis neskaito fantastikos. Todėl vis dar nežino, jog šis kūrinys skiriamas jam. Tai yra jau antrasis tomas, pažiūrėsime, kiek dar jų galime išleisti, kol jis pastebės.“ Trečiajame tome buvo parašyta: „Tai dedikuojama patys-žinot-kam, nors jis to nežino. Galbūt net galėsime išlaikyti šią paslaptį iki paskutinio tomo.“ Ketvirtajame aiškinama: „Mano tėvas taip ir nepastebėjo šių knygų, taigi, ne, jis vis dar nežino. Manau, turėčiau jam pasakyti. Turbūt reikėtų apie tai subtiliai užsiminti“. Penktasis, paskutinis tomas, tiesiog pribaigė fantastišku: „Visi, kuriems niekada nebuvo dedikuota jokia knyga, ženkite tris žingsnius į priekį. Tėti, tu šiek tiek luktelk…“


Iš ispanų kalbos vertė Gerda Pilipaitytė

2018-08-21
Tags: