1895-ieji – kino aušra. Gruodžio 25 d. Pary­žiaus „Grand Café“ rūsyje prancūzai broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai pirmą kartą pasauliui parodė ekrane judančius vaizdus. Jie sukonstravo kinematografą – įrenginį, kuris gebėjo ne tik šviesai jautrioje juostoje įamžinti aplinkinius reginius, bet taip pat atlikti ir projektoriaus funkciją. Panašaus tipo aparatus tuomet jau buvo sumanę ir keletas kitų išradėjų, visgi tai broliai pirmieji užpatentavo savo išradimą ir publikai pristatė naują, anksčiau neregėtą pramogą.

Iki tol žmonės buvo įpratę matyti tik sustingusį, „negyvą“ fotografinį vaizdą, todėl ekrane išvysti judančias, tikrovę atitinkančias figūras prilygo stebuklui. Tiesa, pirmieji filmai, kuriuos prieš daugiau nei šimtą dvidešimt metų išvydo žiūrovai, toli gražu negalėtų būti lyginami su dabartiniais. Tai buvo tiesiog mažiau nei minutę trunkantys statiški begarsiai kadrai, kuriuose užfiksuoti įvairūs kasdienio gyvenimo vaizdai – iš fabriko išeinantys darbininkai, į traukinių stotį atvykstantis garvežys. „Koks gi tai stebuk­las?“ – paklaustų XXI a. žmogus.

Norint suprasti, ką patyrė anų dienų žiūrovai, pamatę tuos pirmuosius, didelės meninės vertės neturinčius filmukus, reikėtų nuvykti į Turine esantį Nacionalinį kino muziejų – čia nedidelėje kino salėje rodomas vienas pirmųjų filmų kino istorijoje, minėtasis „Traukinio atvykimas į La Ciotat stotį“ (L’Arrivée d’un train en gare de La Ciotat). Beje, šį trumpą 45 sekundžių filmuką šiandien galima lengvai rasti „YouTube“ platformoje. Publika įsitaiso kino salės krėsluose ir šviesoms užgesus prasideda begarsė, nespalvota 1895 m. kino juosta – joje matyti geležinkelio peronas, šurmuliuojanti žmonių minia ir lėtai artėjantis traukinio garvežys. Tačiau staiga ekranas atsiveria ir iš už jo į kino salę įvažiuoja tikras, milžiniškas garvežys! Žiūrovai instinktyviai pašoka nuo krėslų ir ima bėgti – atrodo, jog garvežys lekia tiesiai į juos. Būtent tokį jausmą patyrė tie, kurie pirmą kartą pamatė ekrane judantį garvežį – jie manė, kad jis yra tikras.

Žinia apie „stebuklingas“ brolių Lumière’ų juostas pasklido kaip žaibas – tūkstančiai troško išvysti šį neįtikėtiną išradimą. Labai greitai kino projektoriaus seansai tapo viena populiariausių pramogų ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. Po penkerių metų, apkeliavę pasaulį demonstruodami savo išradimą, broliai pardavė jo patentą. Netrukus atsirado daugybė „kinematografininkų“, kurie ėmė filmuoti viską, kas dar nebuvo nufilmuota, ir pardavinėti savo juostas. Lumière’ai manė, kad ši pramoga visiems greitai atsibos. Iš dalies jie buvo teisūs – trumpi ir statiški filmukai, demonstruoti prirūkytuose kino salonuose (tuomet kino salių dar nebuvo), jau 1900 m. išėjo iš mados. Visgi broliai turbūt nė nenutuokė, kad jų išradimas iš trumpalaikės pramogos netrukus išsivystys į visiškai naują meno formą.

XX a. pradžioje pradėti kurti pirmieji siužetiniai filmai – trumpametražės juostos, kurių trukmė neviršijo penkiolikos minučių; jų autoriai buvo įsitikinę, kad platesni siužetai tiesiog nesugebės išlaikyti žiūrovų dėmesio. 1902-aisiais prancūzų režisierius Georges’as Mélièsas pristatė savo filmą „Kelionė į Mėnulį“ (Le Voyage dans la Lune), gerokai nustebinusį publiką – jame jau buvo naudojamas montažas, pasirodė pirmieji specialieji efektai. Visgi ši juosta taip pat trunka vos keturiolika minučių.

Italija – pirmoji šalis, kurioje nuo 1905 m. kino industrija suklestėjo. Esminis pokytis buvo tas, jog pradėti statyti vaidybiniai filmai, kurie ne tiesiog dokumentavo realybę, o pasakojo istorijas – iš dokumentinio-pramoginio kinas ėmė virsti naratyviniu. Pirmieji itališkų vaidybinių filmų veikėjai buvo žymūs istoriniai asmenys bei literatūros personažai – Julijus Cezaris, Galilėjas Galilėjus, Džordanas Brunas, Grafas Montekristas, Rigoletas, Sokratas. Vienas svarbiausių šio žanro filmų – „Neronas, arba Romos žlugimas“ (Nerone, o la caduta di Roma, 1909, rež. Luigis Maggis, Arrigo’as Frusta). Šioje keturiolikos minučių trukmės begarsėje juostoje pasakojamas žymaus Romos imperatoriaus gyvenimas, ypatingą dėmesį skiriant kostiumams bei dekoracijoms. Tai vienas pirmųjų tokio didelio masto produkcijos pavyzdžių kino istorijoje – kai kuriose filmo scenose vienu metu vaidina daugiau nei penkiasdešimt aktorių.

Kino istorikai ir teoretikai sutinka, jog 1910 m. prasidėjo vadinamasis itališkojo kino periodo aureo – aukso amžius. Filmų gamyba įsibėgėjo taip stipriai, jog 1912-aisiais Turino kino studijose nufilmuota 570 filmų, Romoje – 420. Jie buvo rodomi ne tik Italijoje, bet ir eksportuoti į užsienį. Keitėsi istorijų personažai, atsirado pirmieji žanrai, kurių populiariausi – mitologiniai, istoriniai filmai bei dramos. Kas lėmė tokį staigų ir sėkmingą kinematografinės produkcijos suklestėjimą Italijoje?