iš nesvarbaus poeto gyvenimo

penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje

penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis

metai šliaužia, vis greičiau, toji graži ateitis galbūt vis dar laukia, kur nors, už kampo

pirmąją eilėraščių knygą išleido devyniolikos

per priėmimą į rašytojų sąjungą žaibiškai nusitašė, nė nesužinojęs rezultatų

vėliau sakė: „laimė, kad mano gimtajame miestely kadaise neatsirado
narkotikų – būčiau pamėgęs!“

gyventi turi kur, dar anuomet gavo vieno kambario butą

tačiau tik skaitydamas jaučiasi namuose

mėgsta vaikščioti pėsčias

rašo knygų apžvalgas, recenzijas, redaguoja tekstus, skaito korektūrą, šį tą verčia…

rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti

pažada ką nors sukurpti kiekvienam, kas tik kreipiasi

kad pasakytų ką nors reikšminga, jam pakanka kelių žodžių

kalba ramiai, nesistengia įžeisti

nemėgsta namų ruošos

vengia rūšiuoti šiukšles, tačiau uoliai rūšiuoja tuščius butelius ir poeziją

jo bute mažai daiktų, didžiąją dalį erdvės užima knygos

daugiausia grožinė literatūra, keliolika žodynų, dar šis tas

tarpuvarčių girtuoklėliai dėbčioja įkandin: va, va, mes taip neprasipylėm; iki jo mums laaabai toli

nesvarbus poetas iki šiol mano, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

mėgaudamasis porina apie negandas, ištikusias tuos, kurie laiku neišgėrė

kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito

kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas

leidėjas įsisavino paramą, bet neįstengė išsigabenti knygų

spaustuvininkai sutiko, kad nesvarbus poetas pasiimtų savo knygas. visus 432 egz. juk už jas sumokėta…

poetas prisiminė, jog į knygos pristatymą leidėjas atsinešė vos tris egzempliorius. visi trys buvo išplatinti. „o galėjome parduoti bent trylika!“ – burbtelėjo autorius

leidėjas teisinosi, atseit knygos užstrigo bankrutavusio platintojo sandėly ir dėl biurokratinės velniavos jų neįmanoma iškrapštyti

beje, knyga išleista jubiliejaus proga, į ją sudėti geriausi nesvarbaus poeto eilėraščiai

jis tvirtai įsitikinęs, kad rašytojai ir grafomanai – dvi skirtingos žmonių padermės.
grafomanų nekenčia iš visos širdies

pasak jo, gerą poeziją gali rašyti tik geri žmonės, o visokie mulkiai ir šunsnukiai
rašo tik š

mėgsta klausytis kitų poetų, skaitančių savo kūrybą, pats skaityti privengia

jam skaitant neretai nutinka kas nors nemalonaus. pasitaiko kandžių replikų, kas nors griebiasi už galvos ir šaukdamas sprunka iš salės. sykį klausytojui prireikė greitosios

dėl tokių incidentų nesvarbus poetas labai kremtasi

kai kada aplanko nematomi draugai. matomi draugai taip pat užsuka. ir vieni, ir kiti ilgėliau neužtrunka

gyvena aukštai, kartais pagalvoja, kad galėtų nesunkiai nusižudyti

savižudybę vertina kaip avarinį išėjimą – tam atvejui, jeigu gyvenimas pribaigtų
anksčiau nei degtinė

trisdešimt šešerių sužinojo, kad jo organizmas visiškai nusidėvėjęs

gydytojai pažadėjo, kad pratemps metus

gyvena

sykį prasitarė, kad neturi su kuo pasikalbėti. atseit visi tokie kvaili

palaikiau jį išpuikusiu

dabar matau, kad ir pats nelabai turiu su kuo šnektelt. visi tokie…

ogi štai ten… tolumoj… tursena nesvarbus poetas

gal tas pats. o gal kuris kitas