Kitados, kai man buvo keturiolika ir ūmai netekau tėvo, pamenu, vis eidavau naktį tikrinti miegančios mamos, ar ji dar kvėpuoja. Slinkdavau tyliai kaip driežas tamsoje, sustingęs iš siaubo, kad tik neprižadinčiau, nes po dviejų darbų vakare ji grįždavo kraupiai pavargusi. Dešimtmetis brolis, kurio irgi neteksiu po bemaž keturių dešimtmečių, miegodavo kone nekrutėdamas, ant tuo metu madingo ir nepatogaus (miegant išsivažinėdavo) „Jotulės“ kampo. Mažiesiems net ir kraupiausių revoliucijų, ryjančių savo vaikus, laikais visada gerai miegasi, jei jie neserga ar nesapnuoja košmarų.

Anas įskaudintos paauglystės siaubas nieko bendra neturėjo nei su grožiu, nei su poezija, o greičiausiai, kas natūralu, vien su egzistencine baime, kurios viena sudedamųjų, ir tikrai ne esmingiausių, dalių buvo savisauga, t. y. žmogiškas, dar beveik vaikiškas egoizmas. Mirties siaubas turbūt lengviau apibrėžiamas, bent jau remiantis subjektyviomis, racionalizuotomis patirtimis. O gyvenimo siaubas?

Čia neturiu (bet ir turiu) omeny kataklizminių situacijų, asmeninių katastrofų, sociumo duobių, į kurias nuolat įmetami užribio žmonės, nė iš tolo nenutuokiantys apie Nacionalinę dailės galeriją, Lietuvos banko atsargas nei, juo labiau, apie to banko pirmininko algą, o tiesiog bandantys galą sudurt su galu (koks gražus frazeologizmas!). Tikriausiai ne juos, daugiau kaip pusę milijono Lietuvos piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos (2019 m. duomenimis), turėjo omeny Prezidentas Gitanas Nausėda, neseniai Medininkuose, palaikant retežius nusimetančią baltarusių tautą, vykusiame renginyje, sveikinimo kalboje šaipokiškai pastebėdamas, jog va, žiūrėkit, kaip nuo Baltijos kelio laikų pagerėjo mūsų automobiliai. Vansi pastarieji ir yra gerovės valstybės indikatoriai. Klausiau renginio per TV ir galvojau – matyt Ekscelencijai neteko, peršokant iš SEB į Prezidentinį krėslą, pavažinėti po skurdžiausias valstybės apylinkes, kur žmonės gyvena iš 251 Eur minimumo per mėnesį. Sunkoka iš tos sumos išsimokėtinai imti geresnį automobilį.

Štai tada ir susimąstai apie gyvenimo ir mirties siaubą. Viena neabejotina – gyvenimo siaubą patiria kiekvienas, kuriam nedaryta lobotomija, mąstymą bei sprendimo galią gerokai palengvinanti procedūra, ar kitos, į ją panašios. Nesiginčysiu, tikriausiai juk turi būti ir tų, kuriems ji atlikta.