JAAN KROSS

TARP TRIJŲ MARŲ

Jaanas Krossas (1920–2007) – estų klasikas, šalia A. H. Tammsaare’ės laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas, lietuvių skaitytojams gerai žinomas iš romanų „Dangaus akmuo“ (1979), „Imperatoriaus beprotis“ (1985), „Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas“ (2003), kuriuos iš estų kalbos išvertė Danutė Sirijos Giraitė. 1944-aisiais jis Tartu universitete baigė Teisės fakultetą, 1944–1946 m. dėstytojavo šiame universitete, 1946–1954 m. kalėjo Komijos ir Krasnojarsko krašto lageriuose, 1976–1981 m. dirbo Estijos rašytojų sąjungoje, 1992–1993 m. buvo Estijos Respublikos parlamento nariu.

Pažymėtina, kad J. Krosso istorinė epika, pasakojanti apie žymius senų laikų estų kilmės veikėjus, sovietinės okupacijos metais žadino tautiečių patriotizmą ir tautinę savimonę. Joje vaizduojami estų konfliktai su gyvenamojo meto aplinka, valdžios atstovais, kompromisų neišvengiamumas.

Iškiliausias J. Krosso veikalas – tetralogija „Tarp trijų marų“, kurioje sodriai papasakotas estų kilmės metraštininko, Livonijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo (Balthasar Russow, 1536–1600) gyvenimas. Čia pateikiame ištrauką iš trečiosios tetralogijos dalies, kurią ketina leisti „Baltos lankos“. Pagrindinis veikėjas – Baltazaras arba Palas, estiškas šaknis turintis vaikinas – yra tarsi grynuolis: padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, išmintingas, skvarbaus proto, gabus mokslams, ypač kalboms. Įvaldęs vokiečių ir lotynų kalbas jis baigia studijas Vokietijoje, nes suvokia galįs padėti saviškiams, estų valstiečiams ir, atsidūręs tinkamu laiku tinkamoje vietoje, pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams. Livonijoje ryškėjant karinėms nuotaikoms, plaukiančioms iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos, atsargiai laviruodamas, Baltazaras ima kopti slidžiais visuomenės laipteliais, tačiau niekada neužmiršta savo tikrųjų šaknų.

Vertėja


(Ištrauka iš trečiosios romano dalies)

– Elsbete, rytoj turėtų vykti mūsų tuoktuvės…
Baltazaras paleido šiltas, gardžias it aguonos Elsbetės lūpas iš savo ilgo ir brandžiam vyrui itin audringo bučinio. Jo žvilgsnis slystelėjo tamsiai iškaitusiu merginos veidu ir įsmigo į mažą mergiškos kamaraitės langelį mūro sienos gilumoje.
Popiečio valanda jau grimzdo prieblandon. Pro stiklą lyg pro gelsvai balkšvą, sustingusį lietų, skersai kiemo mūro ir už jo slypėjusios Rataskaevu gatvės buvo matyti sniegu nukreiktas Nigulistės stogas. Baltazarui dėmesingai įsiklausius, iš seno įpročio, visai be baimės, dalykiškai ir smalsiai, iš šiaurryčių, stogų ir mūrų slopinamas, bet vis dėlto gana aiškiai girdimas, driokstelėjo eilinis sprogimas: aukštai, Lasnamegio kalvos pakraštyje, šalia senos vario kalyklos, nuo pat priešpiečio miestą apšaudė maskolių kartaunės. Kaip ir per trejetą pastarųjų mėnesių – beveik kas antrą dieną, o per paskutines tris savaites – kasdien. Po poros širdies dūžių kažkur neaiškia kryptimi, greičiausiai naujosios špitolės pusėj, pokštelėjo trumpas duslus bumpt, ir Baltazaro glėbyje apmirusi Elsbetė po trenksmo krūptelėjo (kartu atsipalaiduodama, kaip griausmui trinktelėjus atsipalaiduoja skaičiuojantieji širdies dūžius), nors šįkart akmeninis sviedinys nukrito palyginti arti…
Tėvas dabar juk negali… per pačią apgultį…
Tai buvo beprasmio delsimo pateisinimas. Viešpaties parikiuoto delsimo, žinoma, bet vis dėlto beprasmio. Ir kad tas keistas vyras, tasai avių vilna, arklidėmis ir grūdais (nors kartu rašalu iš ąžuolo raugo, žvakės bei spaudo vašku) atsiduodąs vyriškis, savitai negrabus ir jautrus, – toks jau buvo, – nepasijustų atstumtas ir nepamanytų, kad jo sužadėtinė pritaria delsimui, Elsbetė stipriau apsivijo rankomis jo stangrų kaklą ir grįžtantį kamaron vyro žvilgsnį gaudė savo pailgomis, įstabiai spindinčiomis akimis:
– Juk supranti?..
Baltazaras, savaime aišku, suprato. Jis Taline toli gražu nebuvo vienintelis jaunikis, kurio tuoktuvės buvo atidėtos nežinia kuriam laikui, kadangi priešas jau trečią mėnesį stovėjo už miesto mūrų. Vien tarp paties Baltazaro parapijiečių tokių buvo ketvertas. Be to, jo uošviui turbūt ne itin rūpėjo apgulties padariniai. Baltazaras oda juto: Elsbetė jį mylėjo ir jautėsi nesmagiai, krimtosi dėl jųdviejų dabartinės padėties, o senasis Gandersenas kone mėgavosi delsimu. Taip, lemiamą pokalbį su senioku, vykusį prieš tris mėnesius, rugpjūčio 19-ąją, Baltazaras gerai atminė.
Herein, – atsklido pasibeldus į meistro kamaros už didžiojo kambario krakmolu išmiltuotas duris.
Guten Tag, Meister.
Tag, Herr Pastor.
Palei klintines žemos skliautuotos kamaros sienas ant virvių ištemptos veršenos, šunenos bei audinių kailiukai ir dar kažin kokios odos buvo susisukusios į vamzdelius ir keistai ištįsusios. Truputį juokingos – ir gyvos, ir gailios. Kaip visos odos: negyvi, bet ne visai mirę daiktai.
Senasis sėdi vidury kamaros už grublėto darbo stalo sieksninėmis kojomis ir glosto tankų skaisčiai raudoną lapės kailį, išskėstomis letenomis virsantį priešais jį.
– Kaip lapių kailiai želia?
Seniokas žvairomis juodomis akimis dėbteli į Baltazarą:
– Retai, retai. Taigi, badas. Ką ponas pastorius girdėjote apie Magnuso kariuomenę?
– Sako, rytoj ryte reikia jo laukti už miesto mūrų. Todėl aš ir skubu.
Tai, savaime aišku, nėra teisybė. Baltazaras ir pats supranta, kad visiems sujudus dėl artėjančios priešo kariaunos, jo sumanymą lengva pavadinti netinkamu. Bet įsikalė savo apskriton galvon: kaip tik šiandien turi išsiaiškinti su senioku. Ir Elsbetė, matyt, parengė tėvą. Juk ne veltui tas kalbėdamas užvis labiau pabrėžė žodį badas… Ir štai, jis nė nepasivargina paklausti, kodėl pastoriui taip labai skubu… Ne. Tą įkyriai smarkų vyruką ketina palikti stovėt priešais grubų griozdišką kailiadirbio stalą ir, ko gero, ilgokai pakankinti nežinios ietimi. Nes Dievas žino (o Baltazaras žino jau seniai): nesvarbu, kad tas vyras tarnauja Viešpačiui ir todėl formaliter prilygsta miesto aukščiausiųjų luomui, nesvarbu, kad jis visur vadinamas „ponu“, o tokiu titulu be dvasiškių vadinami tik rotušės tarėjai, ir net Didžiosios gildijos pirkliams jis paprastai netaikomas, – vis dėlto Baltazaras ne tas žmogus, į kurį senasis Gandersenas dabar palankiai žiūrėtų. Ir kadangi visa tat Baltazarui taip be galo aišku, jis neleidžia tylai tarp jų įsigalėti ilgiau nei per dvejetą širdies dūžių, ir taria:
– Meistre Gandersenai, aš prašau Jūsų dukters Elsbetės rankos.
Aiškus dalykas. Tačiau Elsbetė yra seno našlaujančio tėvo paskutinis pagrandukas. Agnesės tėvas nebeturi nuo pernai. Ji jau kepėjo Horstmano glėbyje. O dabar Elsbetė savo dailion paikon galvelėn įsikalė tą mužikų pastorių. Tartum mieste nebūtų buvę šimtų tikrai šaunių vokietukų. Bet nieko čia nepakeisi. Savo Elsbetės užsispyrimą senasis gerai žino. Ir negali jo visiškai pasmerkti, nes supranta, kad tą bruožą duktė paveldėjo iš jo paties… O visgi: ar per tas tuoktuves mužikų kraujas neprasiskverbs tiesiai į Ganderseno namus ir giminę?! Gana jau to maišymosi su mužikais, kuris ištiko Agnesę, nors tik netiesiogiai, palyginus su tuo, ką dabar sumanė Elsbetė… Taip, senajam Gandersenui nemažą graužatį kėlė ir tai, kad Agnesė pas savo Horstmaną paveldėjo vietą guolyje ir prie židinio, kurioje iki jos šeimininkę nudavė mužikė mergiotė, Horstmano velionė Ėbė – ją plačiagerklis kepėjas, prisisiurbęs Vėlinių alaus, liūdnas ir karingas, priešais visus namiškius aikčiodamas tebegiria buvus miklesnę ir išvaizdesnę už Agnesę… Kiaulystė!.. O dabar? Elsbetės ketinimą, be abejo, galima vertinti dvejopai. Esą garbiam vokiečių kailiadirbiui ji ketinanti gimdyti mužikų padermės anūkus… Fui! Ar kad savo paprastą seną tėvą Elsbetė norinti pakelti ligi Vitenberge studijavusių miesto ministerijos ponų genties… Hm… Iš kurios pusės bežiūrėtum – ką nors pakeisti vargu ar pavyks. Nebent dėti viltis, kad uždelsus…
– Sėskitės.
Baltazaras ištraukia iš po stalo trikojį ir atsisėda. Pasikliaudamas savimi, o Gandersenas tam nepritaria, ir jo nepalankumą Baltazaras jaučia antakių plaukeliais. Senasis glosto lapės kailį:
– Aš neslėpsiu – Elsbetė man minėjo. Bet… – jo įrudę nuo raugo pirštų galai stabteli ties lapės uodega ir juodos šnairos akys staiga įsminga į Baltazarą, – …aš nesitikėjau, kad dvasiškiui tokią sunkią miestui akimirką – lemtingą akimirką – parūps jo tuoktuvės.
Oo… Davė suprasti, tiesiog išrėžė, girdi, dvasiškis nežino, kas jam dera. Ne bėda:
– Taip iš tikrųjų nederėtų tuomet, kai apie tuoktuves kalbama lyg apie persirengėlių pokštus. Rimtas vyras taip nemano. Rimtam vyrui tai dar lemtingesnė akimirka, – kaip meistras gražiai pasakėte, – dar lemtingesnė akimirka nei miestui apgultis. Nes kiek kartų savo gyvenime vyras ima žmoną? Kartą. Tik jeigu Dievas pasikviestų jo pačią pas save, tada du ar gal net tris kartus. Ne daugiau. O kiek kartų vyksta apsuptys per miestų gyvavimą? Tuzinus kartų!
(Taip taip taiiiip. Tokiam žodžių nestinga. Aiškus dalykas. Jie plūsta ir plūsta kaip milas iš vėlyklos… Ak, bet ir meistras ne iš kelmo spirtas…)
– Kaip pastorius visa tat įsivaizduojate? Tokią valandą?
– Jeigu meistras, kaip galiu tikėtis, neužgins man savo dukters, nuspręstume reikalą principialiter. Mudu aptartume kraičio klausimą. Tuoktuves, žinoma, nukeltume ateičiai, kol išaiškės, kad apgulties nebus arba ji baigta.

Žymos: