Skelbiame antrąją praėjusiame numeryje pristatyto projekto apie interjerus, kurie užfiksuojami dar iki tos akimirkos, kai būna parengti „pozavimui“ sutinkant svečius ar fotografą, dalį. Taip geriau matyti juose gyvenančių žmonių vidinis pasaulis, o ne atspindimi visuomenės suformuoti šablonai, kaip turi atrodyti būstas ir jo gyventojai.

INTERVIU SU VYTAUTU

Gal galėtum truputį papasakoti apie Markučius ir aplinkinę teritoriją?

Šiaip jie man gana naujas atradimas. Aišku, žinojau, kad tokie yra, tekę apsilankyti Puškino muziejuje, esu kažkada buvęs ir Ribiškių parke. Tiesą pasakius, Markučiais susidomėjau, kai pamačiau… Dirbom prie bendrojo plano ir turėjom pateikti analizę. Savivaldybė buvo mus pasisamdžiusi kaip nepriklausomus ekspertus, o mums kaip tik kliuvo šita miesto pusė. Studijavom brėžinius, ir žiūriu – kokia keista teritorija. Šalia Markučių – Ribiškių kalvos, labai specifinis kraštovaizdis, itin mažai apgyvendinta. Saugoma, kad daugiau nieko nepristatytų. Turintys ten namus realiai gyvena parke. Seniau viskas buvo apaugę, o dabar įrengtas pažintinis takas, kalvos sezoniškai nušienaujamos ir labai gražu. Yra Rasų kolonija – vienas iš pirmųjų priemiesčių, suburbija – vakarietiško dizaino, biškį primena Belgiją, namai sublokuoti kaip Anglijoj. Čia maždaug prieš šimt­metį už miesto buvo vystomi projektai.

Kokie žmonės gyvena Markučiuose?

Iš tikrųjų jie dabar keičiasi – vyksta gentrifikacija. O šiaip įvairūs. Mano kaimynai senbuviai, virš 50-ies metų, ir visi čia užaugę, nors vienas kilęs iš Žemaitijos. Realiai Vilniuje lietuviai atsirado po II pasaulinio karo, kada sovietai pradėjo masinę urbanizaciją ir ėmė vežti žmones iš kaimų. Prieš tai lietuviai buvo visiška mažuma – keli procentai, o visi kiti – žydai, lenkai, vokiečiai. Lietuviai niekad nebuvo miestiečiai. Žinoma, nepažįstu visų aplinkinių gyventojų, bet dauguma lietuviakalbiai.

Kiek laiko čia gyveni?

Antrus metus. Ieškojau buto, norėjau kažko įdomesnio, ir per draugų feisbuką radau šitą variantą, tai iškart parašiau, kad rezervuotų! Nes man labai geras jausmas čia, ant kalno.

Idealu! Nebent susisiekimas sunkokas. Dviračiu važinėji?

Taip, dviračiu. Į kalniuką užsivedu, o šiaip ką – 20 minučių į darbą.

Koks čia medis už lango?

Slyva. Labai faina, kai žydi, sukuria tokią atmosferą. Su tėvais gyvenau bute, ir nors jie vėliau išsikraustė į namą, niekad neturėjau to tokio normalaus experience’o. O kai yra namukas – visokie rūpesčiai: tai dėmė, tai ką suklijuot, prisukt. Visą laiką…

Ir kas tuo rūpinasi – tu ar savininkai ką nors pasamdo?

Aš rūpinuosi.

O interjero dizainas – jų kūryba?

Taip, dizainas jų. Čia buvo žalias rąstinis namukas; jie išsikraustė į Kauną, kur galėjo nusipirkti didesnį butą. Atsirado vaikai, išaugo poreikiai, – tiesiog nebetilpo. Todėl greitai patys suremontavo, iš vidaus apkalė baltai ir biškį pakėlė stogą. Per savaitę ir už nedidelius pinigus.

Kaip šaunu!

Jo, man truputį kosmosas, kaip jiems pavyko. Aišku, daug ką padarė patys, daug ką – ne iki galo. Pavyzdžiui, aš būčiau įrengęs grindinį šildymą. Atėjęs pasakiau – su krosnim bus sudėtinga. Jeigu žiema normali, dieną juk būni darbe, grįžti – šalta. Čia greit atvėsta, nes namas nėra sandarus. Tai pastačiau šitą (rodo į oro kondicionierių), na, jie kompensavo, aš pasiorganizavau. Pučia man šiltą orą. Ir tai pagrindinis dalykas, ką pakeičiau. Na, dar baldai, ir viskas.

O kondicionieriaus užtenka pasišildyti?

Jei vien su šituo, tiesiog brangiai kainuoja. Malonesnė šiluma pečiaus – spinduliuoja. Bet jeigu reikia staigiai pakelti temperatūrą, tai labai liuks.

Krosnį kūreni?

Taip, va dabar kūrenasi.

Kiek daug malkų lauke! Kas priskaldo?

Aš nusiperku, mano reikalas. Turėtų žiemai, jeigu nebus šalta, užtekti.

(Kartu žiūrim pro langą)

Čia taip jauku.

Man kažkaip čia labai smagu. Gerai dirbasi. Juokinga, kai kas nors važiuoja ar paveža, arba atvyksta „Bolt’u“ ir stebisi: „O kaipgi žiemą?! Juk neįmanoma išvažiuoti!“ Taip, susisiekimas  – problema, dėl to aš ir turiu dvirati (juokiasi). Žiemą šituo keliuku be keturračio sudėtinga, bet man tai fainai. Toks ir smagumas. Ar būtinai reikia visada keliauti mašina?

Man buvo labai įdomu iš tavęs gauti žinutę „Ar „Bolt’u“ važiuoji?“, nes tai parodė, kad žmonės Lietuvoj nebevaikšto. Aš galiu arba autobusan įšokti, arba paeiti.

Dabar visai žiauri „automobilizacija“. Visai neseniai kažkas paskaičiavo, kad pagal mašinų kiekį tūkstančiui gyventojų pas mus kaip kokiame Los Andžele. O ten viešojo išvis nėra. Mes prarandam įprotį. Lietuvoje dar sovietmečiu buvo gana aukšti viešojo transporto naudojimo rodik­liai, tik paskui visi panoro gyventi už miesto, pasistatyti po namuką.

Bet iš tikrųjų Vilniuje viešasis gali būti labai lėtas.

Išskyrus 3G ir panašius maršrutus, kur nuo vieno galo iki stoties galima nusigauti per 20 minučių.

Tačiau kitomis kryptimis su persėdimais kelionė užtrunka vos ne pusantros valandos.

Man tai dviračio užtenka, esu netoli centro.

Kartu ir pasportuoji, nereikia vaikščioti į sporto klubus.

Kartais pagalvoju, kad reikėtų pirkt automobilį, bet jo išlaikymas brangus.

Ir pinigus ryja.

Taip, o naudočiausi daugiausia dukart per savaitę, darbo tikslais, tai, sakau, gal tiek to.

(Garsiai įsijungia kavamalė)

Ar netrukdo namuko paprastumas, tai, kad jis buvo pastatytas be jokio „dizaino“?

Pastaruoju metu turėjau progą šiek tiek atitolti nuo architektūros. Kai studijavau urbanistiką, pasidariau labai kritiškas architektams ir elitizmui – norui visiems paaiškinti, kaip reikia gyventi, kas yra gražu, kas negražu, įsitikinimui, neva kiti neturi skonio. Kartais atrodo, kad architektai per daug susireikšminę.

Būtent. Ir aš pati kažkada tokia buvau!

Visi architektai tikriausiai tai pragyvena. Nors gal Frankas Gehry’is dar šito etapo nepraėjo. Žodžiu, galvoju, faina yra parodyti paprastą buities grožį. Kaip kas patogiai jaučiasi, galbūt visai ne tom sąlygom, kurias visuomenė įsivaizduotų.

To ir siekiu. Galbūt net įkvėpti architektus bei dizainerius ne per daug viską nušlifuoti. Nes ir pačių architektų namai nėra tokie, kokius jie projektuoja. Na ir kodėl jų projektų nuotraukos turėtų būti „be tikrojo gyvenimo“?.. O tu daug skaitai?

Norėčiau skaityti daugiau.

Ar vien apie urbanistiką?

Ne, labiau patinka grožinės knygos. Turiu keletą mėgstamų autorių. Neseniai atradau rusų rašytoją Peleviną. Jo knygos crazy, visokios psichodelinės patirtys, dažnai rodo posovietinį brudą.

Kur vyksta veiksmas?

Paprastai Rusijoj. Kioskai, korupcija, kažkas šaudo, pjauna. Bet iš esmės ta knyga, kurią turiu omeny, yra apie budizmą. Žiauriai stebina, kad Pelevinas aprašo tokius skirtingus dalykus.

Gal domiesi budizmu?

Kažkiek, ir šiaip Rytų filosofija man įdomi.

Ar pats buityje ir gyvenime rūpiniesi ekologija?

Rūšiuoju plastiką (juokiasi), nors toli nešti į konteinerį.

Tai turbūt vengi pirkti stiklainius ir butelius, kad toli netemptum?

Ne, nepergyvenu. O šiaip mano buitis ganėtinai kukli. Pagalvoju apie savo paliekamą pėdsaką. Mano draugė kartais gana radikaliai nusprendžia: „Nebepirksiu varškės, nes visur į plastiką sudėta.“ Sakau: „Come on, išsirink, kur mažiausiai plastiko.“

Aš irgi norėčiau, kad Lietuvoje pereitų prie bioplastiko arba grybienos pakuočių.

Bet jų būna. Jau ir dabar labiau paplitęs biodegradable plastikas krakmolo pagrindu. Bet, pavyzdžiui, „Lidlas“ naudoja popierinius maišus, ir tai nėra labai ekologiška, nes jau po vieno karto sunkiai jį vėl panaudosi, ypač jei sušlampa. Plastikiniai maišeliai tam ir buvo sugalvoti, kad juos daug kartų naudotum, ne vieną. Šiaip nesvarbu, ką renkiesi, svarbu, kiek energijos reikėjo produktui pagaminti.