Kaip dažnai girdėjome, kad senosiose kultūrose pasaulio centras – ašis, vertikalė – vaizduojamas tarsi medis? Jis yra pats universaliausias simbolis, paaiškinantis, iš kokių dalių susideda ta buveinė, kurioje gyvena žmogus. Kryptis – iš apačios į viršų, iš chtoninės (požeminės) sferos į sakraliąją (dangiškąją), perskrodžiant profaniškąją (žemiškąją). Kitaip tariant, yra tam tikra kažkieno sutverta tvarka, ir ji niekaip neatšaukiama, nes paremta dėsniais, kurių niekas negali trikdyti, net dievai. Apie visą šį kosmosą (kaip priešpriešą chaosui) mes žinome iš dvasinio ir kultūrinio paveldo, nepaprastai panašaus ir akivaizdžiai sutampančio ne tik Europoje, bet ir kituose kraštuose. Todėl vieni mitai mums padeda suprasti kitus, vienų žodžių etimologija atveria kitų reikšmes. Ir nors šiandienos žmogus aktyviai išstūminėja šventybę, stengdamasis viską sutalpinti vien pasaulietiškoje (medžio kamieno sferos) plokštumoje, dar gausu senojo pasaulio gyvybingumo ženklų.

Štai pirmomis vasario dienomis krikščionys mini tris svarbias datas, skirtas prisiminti Kristaus paaukojimą Dievui, šventąjį Blažiejų ir šventąją Agotą. Lietuviai bažnyčioje iki šių dienų atlieka keistas apeigas (pavyzdžiui, stoja į eilę prie kunigo, kad šis pridėtų prie gerklės dvi sukryžiuotas žvakes, melsdamas šv. Blažiejaus visus metus saugoti šią kūno dalį) ir suplūsta į pamaldas tam, kad parsineštų namo apsaugos priemonių – pašventintų žvakių, vandens, duonos. Tačiau visuose tuose ritualuose regime ikikrikščioniškos kultūros atšvaitus ir kitų garbinamųjų pavidalus. Štai vasario 2-oji atitinka Perkūno dieną ir vadinama Grabnyčiomis (tikėtina, kad iš slaviško žodžio gromnyca, nes grom – griausmas, perkūnas, nors yra aiškinimų, esą iš žvakių, dedamų prie karsto (grob), pavadinimo, tačiau tą dieną pašventintos žvakės (kai kur vadintos ir gabijomis) labiau naudotos namų apsaugai nuo perkūnijos, naikinančios ugnies). Niekas negali pasakyti, kokiu būdu įsitvirtino Blažiejaus – apie kurį tiek mažai žinoma! – kultas, nes šis šventasis neuždengia jokio senųjų papročių dievo, bet vasario 3-ąją minima Linų diena – kuo puikiausiai pažįstama lietuviams, ant aukuro pašventintu augalo pluoštu apjuosdavusiems savo kaklus ir laukdavusiems tos pačios malonės – gerklės sveikatos.

Ir jau visai kita kalba apie vasario 5 d. minimą Agotą. Ši krikščionių šventoji III a. gyveno Sicilijoje, ir tai, kas jai nutiko – tiesiog protu nesuvokiama istorija, kurią siaubo filme „Šv. Agota“ (St. Agatha, 2018) savaip interpretavęs režisierius Darrenas L. Bousmanas, deja, viską sumovė. Tačiau jei kam pavyktų talentingai ekranizuoti sicilietės kankinės gyvenimą, tai neabejotinai taptų viena žiūrimiausių juostų, kaip kad „Agora“ (2009, rež. Alejandras Amenábaras), pasakojanti apie filosofę Hipatiją, ir būtų antra tos pačios monetos pusė. Agota buvusi kilminga ir turtinga mergina, uoli krikščionė, davusi skaistybės įžadus, nužudyta valdant imperatoriui Decijui, žiauriai persekiojusiam krikščionis. Legendos byloja, kad šiai penkiolikmetei pasipiršo Romos imperijos didikas Kvintianas, tačiau Agota jo ranką atstūmė, o šis merginą įskundė dėl jos religijos. Pradžioje ji buvo atiduota į viešnamį, vėliau kalinta ir kankinta (mušta, deginta, jai replėmis nutrauktos krūtys), vėliau paskirta sudeginimo ant laužo bausmė. Tačiau užėjus žemės drebėjimui kankinė mirė kalėjime, prieš tai pas ją apsilankius šventajam Petrui ir užgydžius visas žaizdas.

Visose krikščionių bažnyčiose šv. Agota labai garbinama. Lietuvoje ji užima nepaprastai svarbią vietą. Kodėl ši skaisčios mergelės figūra tokia ypatinga, o jai skirta diena švenčiama iki šiol? Turbūt derėtų prisiminti antiką. Vienintelė niekada apnuoginta nevaizduota deivė senovės Graikijoje buvo Hestija – Dzeuso sesuo, skaistybės įžadus davusi vyriausioji Krono dukra, Olimpe kursčiusi šventąją ugnį, kurios Prometėjas pavogė žmonėms. Bet kokiose apeigose pirmoji auka būdavo paskiriama jai, kiekvienuose namuose saugotas ją simbolizavęs šeimos židinys, o Pitagoro kosmogonijoje kosmoso centras, jo ugnis – tai Hestija. Romėnai ją vadino Vesta, amžinosios ugnies saugotojas (mūsiškai – vaidilutes) – vestalėmis. Lietuviams ši deivė pažįstama Gabijos vardu. Ji yra Saulė žemėje, kosmogoninė kibirkštis. Kažin, ar mūsų kraštuose paprasti žmonės labai daug žinojo apie Sicilijos mergelę ir kodėl į krūtis panašūs duonos kepaliukai tapo jai skirtos dienos simboliu, tačiau parsinešti namo gabaliuką pašventinto svarbiausiojo visų laikų maisto ir tikėti jo galia apsaugoti namus nuo gaisrų bei žmogų nuo ligų – paprasta ir aišku. Tad medis, augantis aukštyn, viso labo pasaulio sferų vaizdinys, o ugnis – tikrasis jo centras bei vienintelė substancija, per kurią įmanomas ryšys su dieviškuoju, sakraliuoju Dangumi. Argi ne nuostabu, kad ji patikėta moteriai, kad ir kokiu pavidalu bei vardu šioji mums apsireikštų.