Gimęs Žemaitijoje, knygnešių veiklos centre Kuliuose, kur svarbias misijas atliko Juozas Tumas-Vaižgantas ir augo bei brendo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, lietuvių rašytojas Liudvikas Jakimavičius savo gyvenimą susiejo su Vilniumi, kai tik įstojo į šalies sostinės universitetą. Mokėsi lietuvių kalbos ir literatūros, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė scenaristų kursus, aktyviai dalyvavo literatūros procesuose – kūrė eilėraščius, pjeses, esė, rašė kritikos straipsnius, dirbo ne vienoje kultūros leidinio redakcijoje: „Sietyne“, „Metuose“, „7 meno dienose“, „Literatūroje ir mene“. Atgimimo pradžioje buvo politinių parodijų „Šėpos“ teatro, kurį 1988 m. įkūrė Gintaras Varnas, spiritus movens – dramaturgas, tekstų autorius. Tai jo žodžiais politinių veikėjų medinės lėlės prabildavo to meto žiūrovams, sausakimšai užpildydavusiems Teatro veikėjų sąjungos salę Vilniuje, Gedimino pr. 1. Kažkada prasitarė: „Buvom pasiutusiai drąsūs, kartais drąsesni net ir už Lietuvos laisvės lygą. Paradoksas, tačiau baimė, kad mus bet kurią dieną gali „užraukti“ nebaigus spektaklio, tos drąsos tik daugino. Naudojomės nerašyta taisykle, jog karaliai ir valdovai rūmų juokdariams galvų nekapoja.“ Politiniams įvykiams, valstybės klausimams, Sąjūdžio veiklai Liudvikas paskyrė daug laiko ir darbų, o tai menininkams ne visada išeina į gera. Galbūt jo bibliografija kaip tik dėl to nėra tokia gausi kaip kitų kolegų bei bendraamžių, tačiau savąją vertybių ašį rašytojas išlaikė garbingai ir išdidžiai. 2022 m. už eilėraščių knygą „Paliktos paletės“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021) jam paskirta Maironio premija, tradiciškai teikiama per tarptautinį festivalį Poezijos pavasaris Kaune. Skaitytojams atidarome bičiuliško pokalbio, kaip kad šėpos (spintos), duris, už kurių du personažai nuoširdžiai paplepėjo žiūrovams nematant.

Prieš 13 metų sakei, kad esi vienas tų, kurie neturi jokių socialinių garantijų, ir gyveni tik iš to, ką parašai, ar vienos kitos pamokos, paskaitos. Tada tikinai, jog tai didžiausia dovana, apie kokią kada nors svajojai, nes esi laisvas. Kas per tą laiką pasikeitė? Ar dar įstengi džiaugtis? Kaip šiandieną girdi žodį „laisvė“?

Neatsimenu, kam ir ką esu sakęs prieš 13 metų, bet tai tikra tiesa. Seniausiai nebedirbu „valdiško“ darbo, gyvenu pasiduoneliaudamas iš tų smulkių darbelių, tad mano socialinis statusas turėtų būti „bedarbis“ arba „laisvas menininkas“. Meno kūrėjo statusas suteikiamas kūrybinių sąjungų nariams ir jokių socialinių garantijų neužtikrina. Jei galuočiausi badu, jis bandelės su sviestu tikrai man neatneštų. Anksčiau turintiems menininko statusą personažams valstybė apmokėdavo privalomojo sveikatos draudimo mokestį, bet prieš keletą metų, valdžiai „patobulinus“ kažkokį įstatymą, kūrėjai atsidūrė įdomioje socialinėje padėtyje. Valstybė PSD padengia tik tiems, kurie negauna jokių pajamų. Jei uždirbi honorarą (o jie viską mato), tą mėnesį privalai PSD mokestį susimokėti iš savo kišenės. Honoraras kartais būna už šį mažesnis, tad visas nukeliauja „Sodrai“, o menininkas dar privalo padengti skirtumą. Tokia tvarka demotyvuoja kūrėją tą honorarą gauti, tad ir spausdintis, dalyvauti literatūriniame procese. Klausi, kas pasikeitė per tuos trylika metų, – būtent tai ir pasikeitė, kad valstybės veidmainystė, jog ji rūpinasi mūsų, menininkų, buitimi, išlenda kaip yla iš maišo. Tokios tad „laisvo“ menininko buitinės detalės, nesiplėsiu, kad negadinčiau nuotaikos nei sau, nei skaitytojams.

Bet Tu tikriausiai kalbi apie kitą laisvę, apie tą, dėl kurios nykimo vis labiau skauda, dėl kurios dabar Ukrainoje žūsta žmonės. Prieš 13 metų gyvenome iliuzija ir tikėjimu, kad tos laisvės daugės, tad galėjome džiaugtis. Pastarieji keleri pandemijos metai ir prasidėjęs karas miražus bei iliuzijas išsklaidė ir visiems pridurmu parodė, kaip greitai ta laisvė gali būti suvyniota ir pakišta po lova. Džiaugtis išmokau kitkuo. Akimirkos grožiu, saulėta diena ir lietum, kaip sėkme, taip ir nesėkme, žodžiu, gyvenimu, nors jis ir ne rožėm klotas.

Ir klausiu, ir mėginu pati suprasti keistus šios sąvokos paradoksus. Štai kai gyvenome nelaisvėje, į ją veržėmės, bet savotiškais būdais. Pavyzdžiui, skaitydami poeziją. Pamenu, prie kokio populiaresnio poeto naujo rinkinio knygynuose išsirikiuodavo eilės, būdavo, net ištįsdavo už durų lauke. Tada labai reikėjo to gilaus, prasmingo, nuo cenzūros užmaskuoto tikrumo. Poeziją nėra paprasta perskaityt, juolab ezopišką, tačiau atrodė, kad skaito visi – ne tik humanitarai, ne tik filologai, o ir pagal tiražus matėme, koks poreikis. Dabar sunkiai parduoda net 300 egzempliorių. Bet va – karas, skausmas, kančios, ir vėl tarsi kažkas suspurdėjo žmonėse.

Į klausimą, kas nutiko su visuomene po dešimties dvidešimties metų, atsakyti turėtų sociologai, nes kažkoks giluminis lūžis tikrai įvyko. Sunku įsivaizduoti, kodėl iš laisvos šalies emigravo milijonas darbingų žmonių ir neketina grįžti. Vien ekonominiais motyvais to fenomeno nepaaiškinsi. Beje, abu procesai – nusigręžimas nuo savos literatūros ir bėgimas iš Lietuvos – vyko lygiagrečiai, vienu metu. Dabar matome milijonus pabėgėlių iš Ukrainos, bet jų motyvai labai aiškūs – jie bėga nuo karo, nuo mirties ir visi kaip vienas kartoja, kaip nori grįžti namo. Jie ir sugrįš, nes aiškiau nei lietuviai suvokia, ką reiškia žodis „Tėvynė“.

Lietuvio elgesys manęs nedžiugina, ir ne vien todėl, kad jis nebeskaito poezijos, nebeina į parodas, neseka kultūrinės spaudos. Lietuvis, atrodo, apskritai nustojo domėtis dvasiniais savo ir tautos gyvenimo reikalais. Gal per lengvai ta laisvė buvo atgauta, per maža jos kaina, o naujoji mileniumo karta išvis mano, kad dabartinė laisvė tarytum atsirado savaime, kad už ją nereikėjo eit į mūšį, aukotis, lieti kraujo. Laisvė jiems atrodo kaip duotybė, kuri yra ir bus amžinai, tad nėra reikalo už ją kovoti. Toks požiūris pavojingas. Šiandien mes matome, kas pasidarė su Rusijos visuomene vien todėl, kad savo laiku ji nesipriešino iš lėto šliaužiančiai diktatūrai, pykčiui, nemeilei, fašizmui. Galvojame, kad tai ne apie mus, bet iš tikro ir apie mus.

Metafizine prasme Tavo keliamo klausimo paaiškinimą atrandame Biblijoj, Išėjimo knygoje, kai tauta, Dievo ir Mozės išvesta iš Egipto vergijos, nuo jų nusigręžė ir pradėjo garbinti pasidirbtą aukso veršį. Kada, kelintais klaidžiojimo po dykumą metais tai įvyko – nerašoma, gal kaip ir Lietuvoje, kokiais dvidešimtaisiais. Žydai, nusigręžę nuo Dievo, susilaukė žiaurios to paties juos laisvėn išvedusio Dievo bausmės. Ir mane pastaruoju metu dažnai aplanko labai neguodžiantys apokaliptiniai vaizdiniai. Kas bus, jei Ukraina karo nelaimės? Kas bus kitas „kandidatas ant keptuvės“ ir kaip Lietuva organizuos pilietinį pasipriešinimą su tokiu tautos mentalitetu, kokį turime šiandien?

Liudvikai, dar buvo teatras, ir visame tame didžiuliame didžiosios jo įtakos kontekste – „Šėpa“. Kas yra politikų, kai kurių visuomenės atstovų, mūsų ydų kritika ir pašiepimas mene? Juk pats labai aktyviai dalyvavai tos kalbos kūrime.

„Vai tu šėpa šėpužėle, vai tu šėpa šėpela.“ „Šėpa“ buvo pats kūrybiškai intensyviausias ir linksmiausias mano gyvenimo tarpsnis. Mes su trupe gyvai, tiesiog akyse, „čia ir dabar“ kūrėme teatrą, žanrą, įvykį ir, nepabijosiu to žodžio, kultūros reiškinį. Tuo pačiu metu repeticijų salėje dirbom visi kartu, dailininkai lipdė ir dailino lėles, piešė scenografiją, aktoriukai repetavo, Gintaras Varnas režisavo, o aš ekspromtu rašiau tekstus, scenas bei galimus siužeto vingius. Aktoriai pravardžiavo mane Šekspyru, ir pravardė man tuomet prilipo. „Šėpos“ humoras buvo labai netoli grotesko ir absurdo, personažai – politikai, kartais deformuoti iki A. Jarry karaliaus Ūbo beprotystės. Tolokai buvom nužengę už ydų kritikos ir pašiepimo ribų, mat to reikalavo pats žanras. „Šėpos“ veiksmas juk vyko mitologinėse izotopijose – Danguje, Žemėje ir Pragare. Tad ir personažai buvo kuriami mitologiniai – Leninas, Stalinas, Gorbačiovas, Bushas, Landsbergis, Ozolas, Genzelis, Vaišvila ir kiti. Kai kurie ir šiandien gyvi, Lietuvos politikoje kažką veikia.

„Šėpos“ kalba buvo specifinė. Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti, sakyčiau grafomaniška. Į politiko lūpas įdėtas eiliuotas tekstas – jau juokinga, o kuo tas tekstas durniau sueiliuotas, tuo komiškesnis personažas. Nežiūrint to, jog iš jų kvatosis lūžtančios salės, politikai norėjo į „Šėpą“ patekti, nes tai reiškė pripažinimą, kad „turi veidą“ ir esi svarbus politinio proceso dalyvis. Daugelis pilkų politikos pelių neturėjo jokių šansų į „Šėpą“ pakliūti. Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis ir šiandien susitikimuose ne kartą yra padainavęs kokį nors „Šėpos“ kupletą – tai liudija faktą, jog šio teatro sukurtas pasaulis dar gyvas ir nesibaigė tada, kai spinta bei personažai atsidūrė vienoje iš Teatro, muzikos ir kino muziejaus salių.

Kai 1965 m. prasidėjo Poezijos pavasaris, jo masiškumas atrodė neįtikėtinas. Į Palemoną, visiškai nereikšmingą Kauno priemiestį, kuris visiems lietuviams tapo žinomas tik dėl to, jog ten kurį laiką gyveno Salomėja Nėris, plūdo minios lyg į Sąjūdžio mitingus. Pripažinkime – poezija tada ir buvo Sąjūdis. Tačiau tiek Nėries bei jos lakštingalos kaip simbolio pasirinkimas, tiek eilėraščiuose dominuojantys tėviškės bei grožio motyvai, regis, manifestavo ne ką kita, o lietuvių meilę romantizmui. Tegu ir neo-. Bet Europoje jis buvo seniai pasibaigęs… Mėginu čia kažkaip suvokti tą klausytojų gausybę ir formą bei turinį.

Nėra labai sudėtinga tokią netikėtą visuomenės elgseną paaiškinti ir pagrįsti. Kalbant pačiais banaliausiais argumentais, galima sakyti, kad buvo tokie laikai, kai poezija turėjo paklausą. Lygiai nesunku paaiškinti ir kodėl. Pavergta, cenzūros prievartaujama tauta buvo išsiilgusi tiesos žodžio. Kur anuometinėmis sąlygomis žmogus jį galėjo rasti? Pogrindinėje spaudoje („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“), iš kokio nors drąsesnio kunigo bažnyčioje per pamokslą, teatre, kai aktorius savaip niuansuodavo pjesės tekstą, na ir poezijoje, kuri naudojo galingą priemonę cenzūrai apeiti – Ezopo kalbą. Visuomenė okupacijos sąlygomis turėjo raktą tą konspiratyvią kalbą atrakinti ir suprasti jos paslėptas, perkeltines prasmes.

Poezijos švenčių metu žmogus pajusdavo katarsį, suvokęs, kad jis nėra vienas taip galvojantis, kad viskas nėra taip jau beviltiška, kad autoritetingas poetas mąsto ir jaučia panašiai kaip ir jis, kad tiesos žodis nėra galutinai palaidotas. Ir visai nesvarbu, kokiais literatūrologijos terminais – romantizmais ar neoromantizmais – tą išsiilgtą tiesos žodį vadintume. Svarbu, kad jis pataiko, kad teikia vilties gyventi. Juodžiausiu stalinistinių represijų laikotarpiu lagerininką ir tremtinį gaivino ir stiprino, neleido nugrimzti į depresiją ir desperaciją malda bei poezijos žodis. Tomis sąlygomis abu diskursai buvo greta, beveik neatskiriami. Neatsitiktinai juk savo eiles, rašytas lageriuose ant cemento maišų skiaučių, Antanas Miškinis pavadino psalmėmis. Jos nuorašais keliavo per neaprėpiamą Gulagą. Poetinis žodis apėmė kur kas plačiau, nei galėjai tikėtis. Jis buvo neatsiejama žmogaus ir tautos egzistencijos dalis ir dvasinės sveikatos šaltinis. Tad visai nenuostabu, kad iki pat atkovotos Nepriklausomybės laikų poezija tą telkiantį ir terapinį vaidmenį atliko. Ir dar daugybę kitų vaidmenų. „Perestroikos“ metais gimė Sąjūdis. Atsirado daugybė kitų kanalų tiesos žodžiui sklisti per laisvą spaudą, didesnius žmonių susibūrimus ir mitingus. Poezija ilgainiui ėmė prarasti „vienintelės“ statusą. Kam kalbėti užšifruotai, kai gali viešumoje byloti tiesiai, o žodis reiškia tai, ką ir turėtų reikšti. Dėl sumenkusio dėmesio poezijai ir poetiniam žodžiui niekuo dėtos tiek visuomenė, tiek poezija. Ir jei šėtonas imtų gundyti: „Žiūrėk, poete, kokie geri buvo laikai, kokie milžiniški tiražai, koks dėmesys rodomas tau ir tavo žodžiui, ar nenorėtum, kad jie pasikartotų?“, mano atsakymas būtų vienareikšmis – pasiųsčiau jį ten, kur buvo pasiųstas rusų laivas.

Bet Poezijos pavasaris vis dar gyvuoja, tebemėginama su eilėraščiais aplankyti visą Lietuvą, prikviesti klausytojų ir pasiūlyti galimybę išgirsti kitokią kalbą. Kaip vertini tokius festivalius? Kaip juose jautiesi? O ypač – priimdamas sunkų ąžuolo vainiką.

Ir labai gerai, kad Poezijos pavasaris tebevyksta, kaip ir kiti festivaliai, kurie savo istoriją pradėjo sovietiniais laikais. Ne viskas, kas anuomet sumanyta, yra naikintina, kaip atsitiko su „kolchozais“ ir fermom. Chunveibiniškas požiūris į lietuvių kultūros sovietinį paveldą man visiškai svetimas ir atgrasus. Juk tada lietuviai gausiai ėjo savo poetų pasiklausyti visai ne varu varomi, kaip į spalio ir gegužinius paradus. Susitikimas su poezijos kalba ir žodžiu, kuriuo buvo pasakoma ir kitaip nei propagandinėj spaudoj, kiek nors šviesesniam žmogui buvo svarbus. Ir būtų labai gerai, jei tas požiūris į poeziją ir apskritai rimtąją kultūrą šiandien išliktų bent toks, koks vyravo sovietiniais laikais, nors ir kaip keistai bei baisiai tai skambėtų. Putinaitiškos rekonstrukcijos mums baigsis tuo, kad mes su paplavom išpilsime kanalizacijos vamzdin ir kūdikį. Poezijos pavasariui Nepriklausomos Lietuvos valdžia, ir visos buvusios, privalėjo ir privalo prisegti kokį nors garbingą ordiną už lietuvių kultūros bei žodžio išsaugojimą okupacijos metais, jei tik jos apie kultūros prasmę valstybei bent kiek daugiau suvokia.

Poezijos pavasario formatas toli peržengia panašių šio žanro festivalių Europoje formatus. Jo centrinė idėja ir išskirtinis bruožas – dvi savaites trunkantys poetų maršrutai po provinciją – padarė šį festivalį ne tokį koncertinį, mažinantį distanciją tarp paprasto žmogaus ir à la „aukštosios“ kultūros. Po-Pa dar ir labai demokratiška aikštelė jauniesiems talentams pasirodyti ir atsiskleisti. Ne kaži kiek tokių scenų ir turime. Aš visom keturiom esu festivalio pusėje ir man labai patinka jame dalyvauti. Skaitydamas provincijos žmonėms jaučiuosi savo vietoje. Tokiems žmonėms juk ir rašau, o ne kažkokiam abstrakčiam įsivaizduojamam intelektualiniam „elitui“, kuriam rašo, tarkim, koks nors Tomas Venclova.

Dabar – apie laureato vainiką ir mano pojūčius bei mintis, tą apdovanojimą gavus. Kai sužinojau minėtąjį faktą, buvau stipriai netikėtumo sukrėstas ir pasijutau lyg sėdęs į svetimas roges. Prieš kokius dvidešimt metų tos nominacijos, vardai, premijos ir apdovanojimai man atrodė svarbus, intriguojantis dalykas, netgi savotiškos įtraukiančios varžybos, kuriose maga dalyvauti, gal net laimėti. Ilgainiui, perpratus gundymo varinėmis triūbomis pražūtingą prasmę, toks lengvabūdiškas požiūris išsivadėjo. Man apdovanojimo prasmė liko tik ta, kad jį gavęs kažkokia eilute būsiu įrašytas kaip literatūros proceso detalė dideliame peizaže, toks patvirtinimas, jog tai, ką kuriu, įgyja kažkokią prasmę. Tad nėra kokio nors pakankamo pagrindo kaip gaidžiui šokti ant tvoros, puikuotis ir toje puikybėje maudytis. Kuklumas dar nieko nepražudė, o puikybė – ne vieną.

Kokia Tavo, Liudvikai, kasdiena? Kas joje yra svarbiausias matmuo? Visi bėgam griūdami, įsipainioję į pagreitintą reikalų maratoną, bet sunkiai, labai sunkiai save stabdom, kad ragautume lėtą laiką, kiekvieną mums paskirtą akimirką.

Labai gerai Tave suprantu, Erika, nes pats bene visą gyvenimą, kiek liudija įrašai darbo knygelėje, „prasistumdžiau“ kultūrinių leidinių redakcijose. Kai prisimenu visus tuos deadline’us, autorių įkalbinėjimus parašyti ir lietuvišką bruožą atidėti darbus paskutinei dienai bei netesėti arba padaryti atmestinai, nugara perbėga šiurpuliai ir pagaugai. Grįžti į tą galerą nesuviliotų net labai dideli pinigai. Geriau jau kaip nors kukliai, bet su savo laiku tvarkytis pačiam, kad jis nevirstų konvejerine rutina. Mano laikas ir turi priklausyti man, nors tokią nuostatą įgyvendinti irgi nėra labai paprasta.

Mano kasdiena per pastaruosius keletą metų pasikeitė neatpažįstamai. Iki pandemijos, kai kultūrinis gyvenimas buvo gyvas, kai vyko renginiai, susitikimai bibliotekose, mokyklose ir kitur, jauteisi kažkiek reikalingas, sėsdavai už automobilio vairo ir važiuodavai. Akimoju visa dingo kaip rūkas, nutilo telefonas, ir sąmonėn ėmė smelktis supratimas, kad savo padarei ir niekam neberūpi. O dar tie nesibaigiantys tvirtinimai ir dūsavimai iš visų pašalių, jog niekados į normalumo būseną nebegrįšime. Po to užgriuvo karas, kurį aš kariauju kartais ištisomis dienomis, lakstydamas per „Youtube“ adresus ir siužetus. Nauja karo tikrovė mane sukrėtė iki pat sielos gelmių, nes teko peržiūrėti, ontologinėmis svarstyklėlėmis iš naujo pasverti daugybę dalykų, kurie anuomet atrodė svarbūs ar neverti dėmesio. Ant darbo stalo vėl atsirado Biblija, atgijo ir aktualizavosi universalūs bei amžini jos siužetai. Dovydas, Saliamonas, Jona, Jobas ir Lozorius išniro iš istorinių ir mitinių prieblandų, atgijo kaip gyvi personažai, veikiantys čia ir dabar, tavo dvasios peizaže. Pridėkim dar svarbią smulkmeną, kad dienotvarkę pertvarkė mano kūną ištikusi liga ir ligoninės bei ligonio režimo niuansai, apie ką jūsų ir savo labui bei ūpui geriau nepasakosiu. Taigi, poetinėms meditacijoms to lėtojo laiko dažniausiai ir nelieka. Kartais užklupusią netikėtą įžvalgą ar mintį brūkšteliu punktyru ant popieriaus lapo vildamasis, kad va, ateis ramesni laikai, ir išplėtosiu ją kokiame nors eilėraštyje, esė ar pjesėje, nors protu puikiai suprantu, kad tokie laikai niekados neateis.

Kad jau kalbinu poetą, o poezijai laikas neegzistuoja, gal parinktum kokį nesvarbu kada užrašytą savo eilėraštį ar posmą, kuriuo papildytum mūsų šių dienų skaitinius?

Mielai. Va naujausias mano dar niekur neskelbtas eilėraštis, parašytas prieš keletą savaičių.

Musė

Bėginėja eilutėm,
nutūpus ant Biblijos puslapio.
Kartu su manim
skaitinėja Ekleziastą.
Prieš kablelius paplazdena sparneliais,
prie taškų stabteli,
ties miglų migla, vėjų vėjais susigūžia.
Netrukdysiu,
netrenksiu.
Tegu pasiskaito
karaliaus Saliamono išminties.