Kiekviena suvereni šalis privalo turėti šiuos valstybingumą simbolizuojančius atributus: herbą, vėliavą ir himną. Tad tarsi logiška manyti, kad kiek planetoje šalių, tiek ir himnų, bet… Yra kelios išlygos. Tikslaus valstybių skaičiaus nustatyti neįmanoma, todėl pradžioje būtinas trumputis ekskursas.

Štai JTO jungia 193 suverenias šalis, dar dvi turi stebėtojų statusą. Taip yra todėl, kad Vatikanas deklaruoja, jog tikroji Dievo karalystė – ne šiame pasaulyje, tad pilnos narystės nesiekia, o Palestina vis dar tebėra besikurianti valstybė, JTO sąraše atsiradusi tik 2012 metais. Egzistuoja apie 20 valstybių, kurias pripažįsta ne visa tarptautinė bendruomenė, o tik atskiros šalys, arba kurios išvis nėra pripažintos (Taivanas, Kosovas, Abchazija, Pietų Osetija, Kalnų Karabachas ir t. t.).

Praėjusios olimpiados atidarymo ceremonijoje plazdėjo 206 šalių-narių vėliavos, o FIFA turi 211 lygiateisių narių. Turbūt tiksliausia būtų teigti, kad valstybių yra tiek, kiek jų turi savo atskirą sutartinį šalies kodą (ISO). Taigi, 249 (pusšimčiu daugiau nei JTO). Galop belieka manyti, kad pasaulyje – daugiau nei 200 valstybių.

Dar didesnė painiava kyla mėginant nustatyti tikslų šalių himnų skaičių. Ir štai kodėl. Suomija ir Estija turi tarsi atskirus himnus (atitinkamai „Mūsų šalis“ – suom. Maamme – ir „Mano Tėvynė, mano laimė ir džiaugsmas“ – est. Mu isamaa, mu õnn ja rõõm), tačiau jų muzika visiškai identiška. 1848 m. ją sukūrė vokiečių kompozitorius Friedrichas Pacius. Tad besiklausant instrumentinių versijų, šių himnų identifikuoti, atskirti tikrai nepavyks. O štai tekstai skirtingi (beje, pirminis variantas buvo švedų kalba). Tiesa, tenka pripažinti, kad šiuo atveju pirmumo teisė tenka suomiams, nes jų himnas įteisintas dar 1867-aisiais, o estų pasirinkimo motyvacija nėra aiški iki šiol. Gal tai lėmė fantazijos stoka, o galbūt solidarumo su suomiais siekis?

Situaciją komplikuoja ir daugiau faktorių. Visos pagrindinės Jungtinę Karalystę sudarančios šalys turi atskirus himnus, o štai Anglija – ne, todėl ją iki šiol reprezentuoja JK himnas. Įdomu ir tai, kad Naujoji Zelandija bei Liuksemburgas turi po du oficialiai įteisintus himnus. 1992 m. buvusios Čekoslovakijos himnas padalintas pusiau, tad dabartinės Čekijos ir Slovakijos himnai – atskiri. Skaičiuojant šio pobūdžio kūrinius, papildomą klaustuką išraito ir puikusis Europos Sąjungos himnas. Akivaizdu, kad jis yra, tačiau ES – ne atskira valstybė.

Kalbinėje srityje rasime daugybę kitų įdomybių. Seniausiojo titulas tenka XVI a. sukurtam „Vilhelmui iš Nasau“ (oland. Wilhelmus van Nassouwe), kuris iki šiol tebėra oficialus Olandijos valstybinis himnas. Japonų „Imperatoriškoji valdžia“ (jap. Kimigayo) turi seniausią pasaulyje tekstą, datuojamą 905 m. (nors muzika sukurta tik 1880-aisiais, o oficialiu himnu ji tapo 1999 metais). Beje, tai ir trumpiausias himnas pasaulyje. Šveicarijos himnas visuomet atliekamas keturiomis kalbomis.

Dar vienas unikalus faktas. 1949-ųjų Kūčių vakarą tos pačios ceremonijos metu skambėjo du Pontifiko (Šventojo Sosto, arba Vatikano) himnai – paskutinį kartą grotas senasis austrų kompozitoriaus Viktorino Hallmayerio „Triumfo maršas“ (Marcia trionfale) ir pirmą kartą – jį pakeitęs „Pontifiko maršas“ (it. Hymne pontifical), kuriam dar 1869 m. muziką parašė prancūzų kompozitorius Charles’is Gounod (vienos garsiausių giesmių „Ave Maria“ autorius), tačiau oficialiu naujuoju himnu kūrinys patvirtintas tik 1949-aisiais.

Po kiek užsitęsusios įžangos metas plėtoti pagrindinę šios publikacijos temą. Šalių himnai be žodžių būti gali (Ispanijos „Karališkasis maršas“ – isp. Marcha Real, San Marino, Kosovo ar Bosnijos ir Hercegovinos analogai), o be muzikos – ne. Beje, tekstų nebuvimą dažniausiai lemia politinis kontekstas. Štai Kosovo parlamentas pabūgo, kad albanų (šalyje jų – dauguma) kalba giedamas himnas gali supykdyti serbų mažumą, tad vietos gyventojai valstybės himną ignoruoja: vietoj jo albanų kilmės kosoviečiai gieda Albanijos himną, o serbų kilmės – Serbijos.

Kaipgi skamba valstybės? Itin įvairiai. Gali skirtis himnų trukmė, tempas, metroritmika, dermė (dažniausiai naudojamas mažoras, bet gali būti ir minoras ar kitos dermės, tarkim, pentatonika). Vieni trenkia kaip veržlūs kariški maršai, kiti liejasi kaip iškilmingos, bet ramios bažnytinės giesmės. Garsiniu šalies simboliu gali tapti ir liaudies daina, ir tautinė patriotinė giesmė.

Kaip bebūtų, šio pobūdžio kūrinių gausoje akivaizdžiai išsiskiria penki šeši šedevrai. Valstybių himnus reitinguoju nuo ankstyvos paauglystės. Laiko tėkmėje manųjų favoritų sąrašas nekinta (Prancūzijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Vokietijos himnai), keičiasi tik vietos „topuose“. Iki šiol lyderė visuomet nekintamai buvo ir tebėra „Marselietė“ (pranc. La Marsellaise) – Prancūzijos himnas nuo 1795-ųjų (atkūrus Burbonų monarchiją buvo uždrausta iki 1879 metų). Mano manymu, tai tobulas, idealus himnas. Veržlus, pakilus, energingas, nuteikiantis didiems žygdarbiams.

„Marselietę“ (melodiją ir žodžius) 1792-aisiais Strasbūre per keturias valandas sukūrė nacionalinės gvardijos karininkas Rouget de Lisle’is. Įdomu, kad per likusius 44 metus nieko įsimintino jis nebeparašė. Tik nešvankių eilių… Šiaip ar taip, „Reino armijos kovos daina“ (pranc. Chant de guerre pour l’armée du Rhin) pavadintas kūrinys greitai paplito prancūzų kariuomenėje. Pa­ryžiuje „Marselietę“ išpopuliarino iš Marselio atvykęs savanorių batalionas. Ji buvo dainuojama per Tiuilri rūmų paėmimą, 1848 m. revoliucijos ir 1871-ųjų Paryžiaus komunos dienomis, tad tai daugybėje kovų grūdintas himnas. Kompozitorius Hectoras Berliozas „Marselietę“ pritaikė orkestrui. 1975-aisiais jos muzika buvo kiek paredaguota.

„Dieve, sergėk karalienę“ (angl. God save the Queen) – Didžiosios Britanijos himnas. Vienintelis per visą karalystės istoriją. Tuo metu, kai valdo karalius, jis yra „Dieve, sergėk karalių“, ir visi karalienės paminėjimai tekste virsta karaliaus paminėjimais (angliškai karalienė – queen, o karalius – king, abu žodžiai vienskiemeniai, tad jų kaitaliojimas nekenkia ritmui). Pirmą kartą himnas atliktas 1745 m., kai karalius Jurgis II nugalėjo konkurentą kovoje dėl sosto. Žodžių ir muzikos autorius nežinomas. Naudojamas ir kaip karališkasis himnas daugumoje Britų Sandraugos šalių. Jo muzika itin reljefinga, didinga, iškilminga, tačiau rami, tempas palyginti lėtas. Beje, ir Lichtenšteino „Virš jaunojo Reino“ (vok. Oben am jungen Rhein) melodija tiksliai tokia pati kaip ir Jungtinės Karalystės „Dieve, sergėk karalienę“. Būta precedento, kai dviejų šalių komandoms išsirikiavus prieš tarptautinį futbolo mačą skambėjo vienodi himnai. Taigi, Suomijos ir Estijos atvejis nėra vienintelis.

Įdomi Vokietijos himno radimosi istorija. 1841 m. Augustas Heinrichas Hofmannas von Fallerslebenas parašė patriotinį eilėraštį „Vokietija aukščiau visko“ (vok. Deutschland über alles), kuriam vėliau buvo pritaikyta didžiojo Vienos klasiko Josepho Haydno styginių kvarteto Nr. 77 lėtosios dalies pagrindinė tema. 1797-aisiais šį kūrinį kompozitorius dedikavo Austrijos-Vengrijos imperatoriui Pranciškui II ir, žinoma, nenujautė, kad 1922 m. giesmė taps oficialiu kitos šalies himnu. Beje, pirmajame posme buvo eilutė „Nuo Maso iki Mėmelio“… Nuo 1949-ųjų naudota tik instrumentinė versija, o nuo 1989 m. Rytų ir Vakarų Vokietijų susijungimo proga giedamas tik trečiasis posmas.

Likus devyniolikai dienų iki mirties, kitas Vienos klasikas Wolfgangas Amadeus Mozartas baigė rašyti „Masonų kantatą“ (vok. Freimaurerkantate), kaip ir J. Haydnas nenujausdamas, kad po kelių šimtmečių kūrinys taps Austrijos himno „Šalis kalnų, laukų ir upių“ (vok. Land der Berge, Land am Strome) muzikiniu pagrindu. 1947-aisiais žodžius parašė Paula von Preradović.