Veidrodis RAITŪZAI, 2017. Deimantės Dubauskaitės nuotrauka
Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

EVELINA KUDABAITĖ: „Esu vedina noro tarsi apnuoginti medžiagą“

Dar nuo gotikos ar Renesanso laikų apie grožio ir bjaurasties kontrastus prakalbėta ištisas valandas bei prirašyta nesuvokiama daugybė tekstų. Rašytojas, istorikas Umberto Eco labai tiksliai pastebėjo, kad „bjaurumas yra kūrybingesnis už grožį, nes grožis visada paklūsta tam tikriems standartams“. Tačiau ar ši idėja „įsikontekstina“ šiandienos dizaino apyvartoje? Juk gražus – nebūtinai geras, naudingas ar reikalingas, o funkcionalus neretai gali pasirodyti negražus ar net kvestionuotino bjaurumo. Taigi, kaip suderinti funkciją bei estetiką? Ir kaip suvaldyti gaminį, jei vienas iš tikslų taip pat yra įtraukti tvarumo aspektą?

Visgi tam, kad produktas būtų sėkmingas, reikia daugiau nei vien objekto išorinių estetinių verčių rinkinio. Kuriamo objekto pritaikomumas, jo kaina, našumas ir praktiškumas – visuotinai priimti veiksniai, neretai ir nulemiantys dizaino populiarumą. Knygoje „Emocionalus dizainas“ (Emotional Design, 2003) amerikietis dizaino istorikas ir tyrinėtojas Donas Normanas teigia, kad „emocinė dizaino pusė gali būti svaresnė produkto sėkmei nei praktiniai jo elementai“, ir su šia mintimi norisi sutikti. Taip, teisybė, estetika svarbi, tačiau šiandien teisingas praktinių dizaino objekto elementų (ergonomika, naudojamos medžiagos, pakuotės strategija ir t. t.) sprendimas prasideda nuo kūrėjo gebėjimo profesionaliai sustyguoti gaminiui keliamus reikalavimus bei atlikti nuodugnią aplinkos analizę. Dauguma procesų reikalauja nuoseklaus pasinėrimo į gilius tyrimus, o tai įgalina naujas įžvalgas, kurios ir skatina inovacijas. Viena iš pavyzdingai tokiu keliu einančių dizainerių yra Evelina Kudabaitė.

Šios kūrėjos turimi gebėjimai duoti tikrai ne kiek­vienam: medį paversti dubeniu, interjero lipdinius – funkcionaliomis interjero objektų dalimis yra Evelinos kasdienybė ir aistra. Jos projektuose labai aiškiai pastebimas transformacijos aspektas ar bent jau slinkties tarp medžiagų sąvokų ir galimybių paieška. E. Kudabaitė perdaro, perkonstruoja, atverčia, išverčia ir priverčia objektą (ar jo dalis) atgimti naudingai, konceptualiai bei estetiškai. Dėl šių principų ir profesionalumą lydinčio sveiko perfekcionizmo Evelina ne veltui yra laimėjusi net keletą nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ apdovanojimų. Taip pat ji yra sudalyvavusi daugiau nei 20 parodų bei sėkmingai su „Lietuvos dizaino forumu“ reprezentuoja lietuvišką dizainą. Tad apie tai, kas yra estetika ir kodėl poetika būtina dizaino objektui, kas yra lėtas gyvenimas ir dizainas bei kodėl bjaurumas – svarbi estetinė sąvoka su Evelina kalbėjomės tarp Vilniaus ir Varšuvos pakibusiame internetiniame skambutyje.

Tavo kūrybos spektre – daugiausia mažagabaričiai dizaino objektai, nuo namų apyvokos daiktų iki baldų. Kas lemia tokį pasirinkimą, su kuo pačiai įdomiausia dirbti?

Kūryboje pasitelkiu išties daug intuicijos, nors paties proceso metu dirbu tiek intuityviai, tiek sąmoningai, vedama tam tikros vizijos (ir nebūtinai konkretaus galutinio rezultato). Nemeluosiu, dažnai pradedant improvizuoti, eskizuoti sumanymus pasireiškia noras galiausiai turėti didesnio mastelio objektą, bet visi žinome, jog kūrinio „transliuojama“ mintis ar vertė niekaip tiesiogiai nepriklauso nuo jo dydžio. Juk kartais mažiausi daiktai gali papasakoti didžiausias ir jautriausias istorijas…

Neretai mastelį padiktuoja medžiagos bei taikomos apdirbimo technikos, patys gamybos procesai. Štai, tarkim, naujausias mano darbas – šviestuvas iš akmens masės – pagal pirminę idėją turėjo būti sėdimas baldas – suolas. Buvau išsikėlusi užduotį kurdama pasiduoti tėkmei ir priimti pokyčius kaip naują duotybę. Atsitinka taip, kad ėmusis įgyvendinimo sumanymai keičiasi, o bendra jungtimi lieka noras kurti emociją, nesvarbu, kokiu pavidalu, kokiame mastelyje. Objekto forma, jo tekstūra, medžiagiškumas ar net skleidžiama šviesa susijungia į tam tikrą emociją. Netradicinis medžiagos panaudojimas ar jos transformavimas taip pat sukelia nuostabą bei smalsumą, norą objektą pažinti iš arti.

Didelė dalis interjero dizainerių nori suktis į pramonę ir kurti greičiau bei daugiau, o Tu išsiskiri, nes milžinišką dėmesį skiri tvarumui, medžiagų paieškoms bei jų apdirbimo technikoms. Kodėl Tau asmeniškai svarbus tvarumas? Kaip, Tavo manymu, jis šiuo metu suvokiamas Lietuvoje?

„Greičiau ir daugiau“ niekada nebuvo mano tikslas, tad ir nesinėriau iš kailio, kad sukurti daiktai būtų pramoniniu būdu gaminami gamyklose. Į juos žvelgiu jautriai, suasmeninu ir tiesiog neįsivaizduoju savo dizaino darbų tiražuojamų masiškai. Nors, neslėpsiu, vieną objektą kūriau specialiai pramoninei gamybai Kinijoje ir tai man, kaip jaunai dizainerei, buvo itin įdomi patirtis, bet drauge, rodos, kažkas viduje graužė, jaučiausi nusikaltusi saviesiems principams, vertybėms ir, žinoma, gamtai.

Tvarumas? Jis turėtų būti kiekvieno dizainerio siekiamybė, nesvarbu, ar tu pramonės gaminių, ar riboto leidimo objektų dizaineris. Juk ši profesija jau nurodo, kad tampi pirmine visos produkto vystymo grandinės dalimi, tiesiogiai susijusia su medžiagomis, gamybos bei sociokultūriniais procesais. Man, kaip ir visiems savo aplinka besirūpinantiems žmonėms, svarbu išlaikyti ją gyvą, švarią. Neramu, jog, pasak mokslininkų, ateinantys dešimt metų yra lemtingi kovoje su klimato krize ir, laiku nesuvaldžius procesų, kelio atgal nebebus. Apninka panika, nerimas, prislegia milžiniškas atsakomybės jausmas… Visą vaikystę praleidau gamtoje, miškuose bei prie ežerų, todėl skaudu matyti ekologinę krizę įgaunant milžinišką pagreitį, nenoriu prie to prisidėti.

Žymos: