Režisierė, vaikams skirto „Vėjų teatro“ įkūrėja Eglė Kižaitė sako neseniai supratusi, kad jų spektakliai vaikams ir jaunimui konkuruoja ne tik su kitais teat­rais, bet ir su visomis šią auditoriją masinančiomis pramogų vietomis – kino salėmis, žaidimų kambariais, muziejais, gimtadienių šventėmis, net žaidimų aikštelėmis parke. O iš tokios gausos pasirinkusieji spektaklį kartais ne iki galo supranta, kur atėję. Tad kalbamės apie vaikų ir jaunimo teat­ro įvaizdį Lietuvoje bei priežastis, kodėl dažnai esame linkę jį laikyti ne tokiu rimtu kūrybiniu darbu kaip spektaklių suaugusiesiems statymas.

Egle, kodėl pasirinkai kurti spektaklius mažiesiems žiūrovams?

Mano dėstytojas buvo Aidas Giniotis – teatro vaikams ir apskritai nepriklausomo teatro pradininkas Lietuvoje. Juk tokia didelė mano kartos dalis užaugo su „Keistuolių teatru“! Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra įprasta studentams skirti užduotis, kurių metu reiktų parengti spektaklio vaikams eskizą. Kiek žinau, taip yra daręs režisierius Gintaras Varnas, tačiau vis viena tai – labiau išskirtiniai atvejai. O A. Giniočio vadovaujamame režisūros kurse pirmąjį studijų pusmetį dirbome su vaikiška medžiaga. Man tai ne tik kad neblogai sekėsi, bet ir patiko – po šešerių metų mano pirmasis eskizas pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ virto spektakliu. Mūsų, teatro režisūros studentų, pirmame kurse buvo apie dešimt. Jaučiau, kad man spektaklių vaikams kūrimas limpa, kad nesijaučiu blogai dėl to, jog studijuodama režisūrą dėmesį skiriu mažiesiems žiūrovams. Kiti studentai buvo linkę kelti klausimą, kodėl reikia kurti vaikams, o ne kažką rimto ir gilaus.

Susidūrei su požiūriu, esą teatras vaikams – nerimta ir neprofesionalu, o režisieriaus talentas švaistomas vėjais?

Taip, tokį vertinimą galėjai justi. Aš pati taip nemąsčiau – galbūt todėl, kad esu iš provincijos? Nemažai mano kolegų buvo iš Vilniaus, jiems norėjosi kurti rimtą meną, dramą, dėl kurios stojo į Akademiją, pasiekti teatro stabų lygį akimirksniu. O man spektakliai vaikams buvo įdomu, todėl ir nejutau nepasitenkinimo. Atvirkščiai, laikui bėgant juose atrandu vis didesnę prasmę. Kartais, kai norisi temų svorio, grįžtu ir prie teatro suaugusiesiems, bet vieno tokio projekto man užtenka ilgam. Kūryba vaikams man suteikia didesnį prasmės pojūtį. Akademiją baigia nedaug režisierių, statančių spektaklius jauniausiai auditorijai. Kai kurių karjerose įvyksta trumpi nuokrypiai, tačiau tai būna labiau vienkartiniai projektai. Visai neseniai su kolega Augustu Gornatkevičiumi vienu metu statėme spektaklius vaikams Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT). Jis buvo nustebęs, kiek čia daug laisvės ir kokia įdomi yra kūryba mažiesiems, o tavo kaip režisieriaus kelias nuo to visai nenukenčia.

Įsitikinimas, neva vaikų teatras nerimtas, slypi mūsų galvose. Norėčiau, kad požiūris į jį per dvylika mano darbo metų būtų pasikeitęs iš esmės, bet negaliu pasakyti, jog taip yra. Didelis pokytis – ženkliai pagausėję spektakliai kūdikiams. Jauniesiems žiūrovams kuriantys menininkai stengiasi įgyti kuo daugiau patirties, įvairiapusiškai plėsti supratimą, žinias apie auditoriją, teatro galimybes. Mes turime suprasti, kad teatras mažiesiems neapsiriboja vien meniniu išpildymu – reikia ir žinių apie vaikus, jų raidą, psichologiją. Vaikų teatro režisūros, vaidybos net nėra kur mokytis! Lietuvoje veikia teatrus vaikams vienijanti organizacija, priklausanti tarptautiniam tinklui, tačiau mes su „Vėjų teatru“ jai nepriklausome – kol kas nematau tame prasmės. Trūksta realios aktyvios ašies, stuburo, aplink kurį galėtų suktis šios srities kūrėjai.

Štai nesenai praėjo „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Kaip atrodė teatro vaikams ir jaunimui arba lėlių, objektų teatro nominacijų pristatymas? Vyresnės kartos aktoriai pasakojo apie tai, kad vienintelis jų vaidintas spektak­lis buvo toks, kuriame kalbėjo spigiu balsu. O paskutinis jų matytas spektaklis vaikams – „Nifnifas, Nafnafas ir Nufnufas“. Prisimenami seni, dabartiniu požiūriu labai prasti pastatymai, nuo kurių mes esame stip­riai nutolę. Ar reikia šiandien apie juos kalbėti, pristatant originalius, progresyvius vaikų teat­ro kūrėjus? Norėtųsi sulaukti elementarios pagarbos savo atliekamam darbui, atkreipti dėmesį į tai, kokie žmonės kuria vaikams. Tik mes patys galime pagerinti šio žanro teatro įvaizdį. Bet visąlaik atsiranda kažkas, kas nustumia tave žemyn, ir tenka grūdą auginti nuo pradžių. Lygiai tą patį parodo ir tai, kad kritikai vaikų spektak­liuose – reti svečiai. Net ir pati apdovanojimų komisija neatrodo jais itin susidomėjusi. Būna, ateina vienas. Arba neateina. Tai apie ką mes kalbame?