CREATING SELF-PORTRAIT / KURIANT AUTOPORTRETĄ, 2016. Drobė, aliejus, 70 x 60
Kalbino Vita Opolskytė

EGLĖ KARPAVIČIŪTĖ: KULTŪRA YRA MANO NATŪRA

Dar 1839 m. prancūzų dailininkas Paulis Delaroche’as, išvydęs pirmuosius dagerotipus (viena ankstyviausių fotografijos formų), ištarė lemtingą frazę: „Šiandien tapyba mirė.“ Tačiau nesvarbu, kiek kartų buvo nuogąstaujama dėl jos nuosmukio ar išnykimo, tiek pat kartų sulaukdavome ir šio meno pakilimo bei atgimimo. Net ir dabar technika, atsiradusi dar prieš 30–32 tūkst. metų, vis dar yra gaji bei aktyviai kultivuojama. Panašu, kad fotografijos atsiradimas tapybos visgi nesužlugdė, veikiau jau abi medijas sujungė gana glaudžiu ryšiu. Perleidusi pasaulio atspindėjimo uždavinį, iš iliustratyvaus vaizdavimo išlaisvinta tapyba atvėrė menininkams langą ieškojimams ir eksperimentams, o fotografijos fenomenas tapo ne vieno dailininko meninio tyrimo objektu. Žinoma, tapymo iš nuotraukos technologinis sprendimas yra neatsiejamas nuo reprodukavimo aspekto bei pirmavaizdžio ir jo kartotės problematikos, tad čia ne vienam kūrėjui tenka susidurti su universalumo bei originalumo sąvokomis. Aliejinė tapyba, kultivuojama jau nuo VI a., gal ir nepajėgi pasiūlyti visiškai unikalaus reginio, tačiau savitą, mano nuomone, gali. Fizinis dailininko prisilietimas, vaizdo transformavimo ar režisavimo strategijos – šios medijos galimybės, paverčiančios paveikslo turinį individualiu, originaliu, o kartais net ir fiktyviu, taigi, tai toli gražu nėra paprasčiausia kopija. Šias problemas savo kūriniuose narplioja ir mano pašnekovė – tapytoja Eglė Karpavičiūtė.

Gimusi ir augusi Raseiniuose, kūrėja aiškiai žinojo, kuo nori būti ateityje. Baigusi mokyklą 2003 m. ji įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA), tapybos specialybę, ir persikraustė gyventi į sostinę. Puikiais rezultatais baigtos bakalauro bei magistro studijos Eglę paskatino gilinti žinias savo profesijoje, tad 2012-aisiais ji taip pat baigė tapybos aspirantūrą, o dar po metų tapo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Individualios valstybinės stipendijos menininkams laimėtoja (jų išdalinama labai nedaug!). Dailininkė dar studijuodama lengvai įsiliejo į šalies meninį gyvenimą ir jame aktyviai reiškiasi iki šiol. Be surengtų personalinių bei grupinių pa­rodų Lietuvoje, Eglė savo kūrybą yra pristačiusi ir Italijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Amerikoje bei kitose užsienio valstybėse. Negana to, E. Karpavičiūtė yra aktyvi meno konkursų dalyvė ir nugalėtoja: „The Sovereign European Art Price“ (Stambulas, Turkija, 2011) laureatė, tarptautinio konkurso „Donkey Art Prize“ (Milanas, Italija, 2015) pirmosios vietos, „Jaunojo tapytojo prizo“ publikos (Vilnius, 2012) bei pagrindinio „Premio Combat Prize 2015“ (Livornas, Italija) tapytojų sekcijos prizų laimėtoja. Nereikia pamiršti, jog kūrėjos darbai eksponuoti prestižinėse meno institucijose (Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) bei Šiuolaikinio meno centre Lietuvoje, Estijos meno muziejuje KUMU, Šveicarijos „PasquArt“ šiuolaikinio meno centre ir kt.), jų yra įsigiję MO muziejus, „Lewben art foundation“, NDG bei kitos Lietuvos ir užsienio kolekcijos.

Pasitelkdama tapybos ir meno istorijos kontekstus, E. Karpavičiūtė savo tapybiškai fotografiškose drobėse dokumentuoja naujus, kartais tikrus, o kartais – sufalsifikuotus siužetus, aprėpiančius kultūros, meno procesų, menininko statuso temas. Taip nagrinėdama savitumo, universalumo ar originalumo sąvokas dailininkė drauge kvestionuoja ir atvaizdo sampratą apskritai, kviesdama kartais suabejoti tuo, ką matome, ir kiek labiau pasigilinti į regimus paveikslus.

Viename interviu esi sakiusi, kad tapybai reikia skirti gyvenimą, o ne laikyti ją hobiu. Akivaizdu, kad šios taisyklės laikaisi – pertraukų neturėjusios bakalauro, magistro ir aspirantūros studijos VDA, darbas su „The Rooster gallery“ bei Tapybos katedroje, parodos, mugės, konkursai… O ir pãčios Tavojoje kūryboje vyraujančios pagrindinės temos – tapyba bei meno pasaulis. Egle, papasakok, kaip susidomėjai būtent tapyba? Mano žiniomis, dar moksleivė kiekvieną šeštadienį važiuodavai jos mokytis į Vilnių net iš tolimųjų Raseinių!

Tapyba patraukė jau vaikystėje, kažkur 5-oje klasėje. Viskas prasidėjo nuo drabužių modelių piešinių, kadangi žavėjausi mados dizainu, domėjausi kostiumo istorija. Tačiau tai ir baigėsi tik piešiniais, nes pradėjus gilintis į siuvimą ir kostiumo konstrukciją visas entuziazmas dingo. Nepaisant to, piešti nesustojau, o vėliau ėmiau tapyti žinomų žmonių portretus bei peizažus. Raseiniuose lankiau keletą dailės būrelių. Deja, tapybos juose niekas nemokė, tai buvo tiesiog mokyklos ir kultūros centro užsiėmimai mokiniams. Taigi, kai apsisprendžiau laikyti stojamuosius egzaminus į tapybos studijas VDA, du mėnesius prieš juos kiekvieną šeštadienį važiuodavau Vilniun – į specialius parengiamuosius kursus.

Ir taip, tapyba nuo mano kasdienybės neatsiejama. Net jeigu tą dieną nestoviu prie molberto studijoje, galvoju apie ją, ruošiuosi naujiems paveikslams: eskizuoju, skaitau, renku informaciją. Tokia mano įprasta diena – knygos, filmai, straipsniai, nuotraukos. Visas pasiruošimas, informacijos sukaupimas yra svarbi kūrybinio proceso dalis. Visa tai formuoja mano asmeninį santykį su darbu, taip atsiranda požiūris, nuomonė, abejonė, kritika bei grožėjimasis kuriamu motyvu. O kai pradedu tapyti, būnu jau šitai apmąsčiusi. Tačiau galutinis rezultatas vis tik priklauso ir nuo paties sumanymo įgyvendinimo proceso, kurio metu vaizdo plastika, paveikslo paviršius, koloritas ir kiti techniniai dalykai padiktuoja bei pakoreguoja pirminę mano idėją.

2009 m. VDA absolventų darbų parodoje „Meno celės“ Tavo paveikslų serija pavadinimu „Science fiction“ ne tik pelnė aukščiausią įvertinimą, bet ir sulaukė didelio publikos dėmesio dėl tuo metu novatoriškos tapybinės raiškos bei konceptualaus darbo turinio sintezės. Nedidelio formato paveikslai viliojo žiūrovą savo nykstančios, išblyškusios tikrovės atvaizdais, o jiems antrinančiame teoriniame tekste analizavai, kaip ta (ne)tikrovė tarpsta tapybos medijoje. Laikant šį projektą tam tikru atspirties tašku, kaip manai, kaip kito Tavo kūrybos pagrindinė problematika bei domėjimosi objektai? Jau tuomet šviesą (blykstę) pavertei tikrovės simuliakru, reiškiniu, Tavo darbuose aktualiu ir šiandieną…

Tiesa, „Science Fiction. Retrospective“ buvo magistrantūros studijų baigiamasis projektas, tarsi vainikavęs jų metu nagrinėtas nutapyto vaizdo, jo galimybių, reikšmių ir nykimo temas. Tada man rūpėjo tikrovės ir vaizdinio kaip fikcijos, santykio bei būvio problematika. Tai siekiau perteikti mokslinės fantastikos vaizdiniais, kurių realybės-ateities fikcija siekia įtikinti savo realumu, esamumu, peržengiant tikrovės ribas. Man buvo svarbu parodyti, kaip vizualiai toji science fiction realybė tampa tikresnė už esamą tikrovę. Apskritai menas yra tikrasis tikrovės, mus supančios aplinkos ir kasdienybės, suvokimas, pajautimas ir atvaizdas. Todėl ir vaizdas, įgaudamas realistinę, tačiau iliuzinę, patrauklią, bet kartu ir surežisuotą, lyg dirbtinę formą, atspindi tik savo paviršių, prarasdamas originalumą, prasmę, turinį. Jis virsta netikru ir įgauna nostalgiškumo, retrospektyvumo pojūtį. Kitaip – pasensta, tampa istorija. Paveikslas veikia tarsi archyvas, talpinantis savyje perdirbtus tikrovės ar antrinės realybės vaizdus, kurie tampa fikcijų fikcijomis. Na, o blykstė, dominavusi daugelyje šio ciklo darbų, buvo tarsi paskutinė vaizdo fazė, sutviskanti prieš jam užgęstant. Paveiksluose vaizduojami įvairūs objektai, kaip disko rutuliai, lemputės, emuliatorius. Jie tamsiame fone nutvieksti šviesos sužimba, sužvilga, lyg gęstant televizijos ar kino ekranui. Šalia tapymo rašiau ir teorinę darbo dalį, kurioje analizavau „tapybos mirties“ reiškinį, jo atsiradimo priežastis, rezultatus bei įtaką tolesnei šio meno raidai, jo egzistencijai.