Allison Shelley (EDUimages) nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Alfredas Kukaitis

DŽIAZAS KARANTINE

1918-aisiais Europa pirmą kartą išgirdo gyvai atliekamą amerikietišką džiazą. Tai įvyko Paryžiuje, kur grojo „Harlem Hellfighters“ – tamsiaodžių amerikiečių karių grupė. Tais pačiais metais pasaulyje prasidėjo ispaniškojo gripo pandemija. Užsikrėtė 550 milijonų žmonių, mažiausiai 50 milijonų jų mirė.

Nuo 1918 m. rugsėjo 8 d. iki 1919 m. kovo 15 d. džiazo lopšyje (Naujajame Orleane) mirė 3362 žmonės. Tai dvigubai viršijo nacionalinį rodiklį. Knygoje „Satchmo: Mano gyvenimas Naujajame Orleane“ (Satchmo: My Life in New Orleans, 1952) Louisas Armstrongas liudija: „Kadangi visi sirgo gripu, privalėjau dirbti ir slaugyti visus šeimos narius ir bičiulius.“ Laimė, didysis džiazo flagmanas liko gyvas.

Nūnai gyvename labai panašiomis aplinkybėmis. Žinoma, lyg ir taikos metas, be to, medicina gerokai pažengusi. Bet… Karantinas džiazui yra mirtina būsena. Nes tai muzika, skambanti čia ir dabar.

Kaip gyvuoja Lietuvos džiazmenai? Pirmoji lai prabyla NEDA MALŪNAVIČIŪTĖ, bene žymiausia mūsų džiazo vokalistė, fleitininkė:

„Ši situacija smogė tiems, kurie užsiima koncertine veikla. Dar pavasarį buvo tarsi savotiška repeticija, žaidimas, kaip gali nutikti gyvenime. Jaučiausi nuliūdusi, nes atšaukti suplanuoti pasirodymai, bet galiausiai vasarą kaip iš gausybės rago pasipylė koncertai. Ir nesuvokiau, jog viskas dar tik priešaky.

Paskutinis koncertas įvyko 2020-ųjų spalio mėnesį, ir viskas užsidarė. Keista, bet nebebuvo tokio šoko, nes situacija pasikartojo, tik ilgesniam laikui. Stengiausi išlikt rami, labai atsakingai susitaupiau už koncertus gautus pinigėlius ir pasidėjau „juodai dienai“. Taip iki šiol ir gyvenu iš sukaupto rezervo. Gelbėja individualios veiklos turėtojų mėnesinė pašalpa (260 eurų) bei netikėtai įplaukiantys atlikėjų agentūros AGATA atlyginimai. Padeda pensininkė mama. Visiškai užsidariau namie, darbai nutrūko. Puikiai suvokiu, jog aš ne viena tokia – sutrikusi. Blogiausia, kad visada lydi klausimas – o kaip bus toliau? Nežinia – tikroji emocinė žudikė.

Apėmė liūdesys ir apatija. Žiema, šaltis ir tamsa – nuolatiniai mano depresijos palydovai. Labai nemėgstu šio periodo. Tris mėnesius neišlipau iš lovos… Rimtai. Nieko nesinorėjo. Nei į gamtą (nors šalia miškas), nei skaityti, nei užsiimti saviugda. Nieko. Daug miegojau, bet stengiausi jokių antidepresantų nevartoti ir iš žieminio sąstingio kaip nors išlipti pati.

Pavasaris ne ką linksmesnis, tik jau sulaukiu koncertų užsakymų vasarai, prasidėjo kuklios repeticijos, pamažėl išlendu į viešumą, susitinku su bičiuliais. Kiek smagiau. Viliuosi, kad greitai prasidės veikla ir viskas stos į savas vietas, nors… iš tikrųjų niekas nežino, kaip pasisuks pasaulis. Jokių naujų darbų neatsirado ir tik dar aiškiau suprantu, jog niekada neturėjau ir neturiu jokio plano „B“.

Mano atveju, teigiamų potyrių nebuvo. Tik dar kartą suvokiau, kaip viskas trapu bei laikina. Iki karantino gyvenau nuostabiai, turėjau mėgiamą veiklą, iš kurios galėjau pragyventi, o daugiau man nieko nereikia. Savijauta bjauri, psichologiškai sunku, bet vis dar stengiuosi į viską žiūrėti blaiviai. Fiziškai sustingau – vis galvoju pradėti važinėti dviračiu, bet kad šiluma niekaip neateina… Jokio produktyvumo, vis dar gaubia apatija ir liūdesys. Tik dabar daugiau klausausi muzikos (ko namuose nedarydavau). Prisiregistravau į „Spotify“ ir netikėtai gimė nauja kompozicija, kurią pavadinau „Vienatvė“. Harmoniją padėjo sudėlioti kolega pianistas Richardas Banys, tad būsim bendraautoriai. Tai vienintelis pozityvus dalykas, nutikęs per šį ilgą laiką… Pagaliau pradėjom repetuoti.

Man visada buvo svarbus akių kontaktas, žmonių energija. Supratau, kad jokie nuotoliniai susitikimai nepadeda. Jie beverčiai. Man nepriimtinas nuotolinis muzikavimas. Nei teatras, nei koncertai, nei muziejai online. Tai visiška nesąmonė. Jokios gyvybės, energijos, jausmų – to, kas privalo būti mene.

Kadangi niekam nepriklausau, niekas negali man nurodinėti, kol kas susilaikau nuo skiepų. Vasarai jau suplanuota nemažai koncertų, bet kaip bus rudenį ir žiemą – vienas Dievas težino. Vis dar bandau tikėti, kad viskas bus gerai. Atleiskit, jei gavosi labai liūd­nai, bet meluoti nemoku.“

O štai Nedos kolegės, vokalistės DAIVOS STARINSKAITĖS liudijimas:

„Išgyventi pavyko iš santaupų, taip pat labai padėjo Lietuvos kultūros tarybos skirtos stipendijos. Atsirado daug laiko kūrybai, susikaupimui. Sulėtėjimas man asmeniškai buvo visai pozityvus ir produktyvus. Pradėjau mokytis groti gitara, daugiau laiko skyriau savo aistrai – maisto gaminimui. Taip pat jogai, knygoms, pasivaikščiojimams gamtoje. Emociškai teigiamas dalykas buvo tai, kad atsirado marios laiko savęs tobulinimui. Taip pat šis laikotarpis priminė, jog nebūtinai reikia gyventi nuolat apsikrovus reikalais, skubėti nuo tikslo iki tikslo, tarsi kažkokiame nesibaigiančiame maratone. Kad nieko blogo, jei leidi sau nieko neveikti, o tiesiog būti arba kažką daryti savo malonumui. Kita vertus, manau, muzikantams sunku, kai nėra grįžtamojo ryšio iš publikos, gyvo grojimo kartu su kitais, keitimosi idėjomis, energija, kūryba ir t. t.

Labai pasiilgau koncertų, festivalių, būti žmonių minioje, galimybės laisvai keliauti. Šią vasarą numatyti keli koncertai. Su „Keymono“ grosime „Kaunas Jazz“. Planuoju leisti asmenines dainas, filmuoti klipus, užsiimti kūryba. Tad panašu, kad vasara bus pakankamai intensyvi.“

Kontrabosininkas VYTIS NIVINSKAS pasakoja:

„Nors karantino laikotarpis nebuvo lengvas, bet kartu tai buvo įdomi, išskirtinė patirtis, leidusi į kai kuriuos dalykus pasigilinti kur kas labiau nei prieš tai. Atradau, kad darbe su studentais kai kuriuos teorinius dalykus galima aptarti ir atlikti nuotoliniu būdu, taip visiems sutaupant laiko bei energijos. Tačiau kai kurie dalykai, kaip ansamblio praktika, karantino sąlygomis buvo beveik visiškai neįmanomi. Naujų veiklų neatsirado, tačiau pasikeitė asmeninis jų balansas.

Žymos: