Kadras iš filmo „Pabudimas“ (1989). Rež. Jonas Vaitkus. Pijus – Liubomiras Laucevičius
Miglė Munderzbakaitė

Antano Škėmos stiprybė – universalumas

„Baimė daugelio nelaimių priežastis“, – teigia kunigas, vienas iš dramos „Pabudimas“ veikėjų. Abejonės, netikrumas ir baimės glūdi ne tik fikciniuose Antano Škėmos pjesės personažuose, bet ir neretame iš mūsų.

1956-aisiais šis rašytojas, atspindėdamas keliolika metų ankstesnį laikotarpį, skaitytojams pasiūlė „Pabudimą“ – pjesę, kurioje ne tik žiaurus NKVD tardymų paveikslas, neužmirštamu kerštu ir įtampa alsuojantis meilės trikampis tarp pagrindinių veikėjų – Kazio, Elenos ir Pijaus, – bet pirmiausia žmogus – akistatoje su jį supančia aplinka, sistema, su pačiu savimi bei savo baimėmis. Kūrinys teatro scenoje JAV statytas šeštajame dešimtmetyje, o Lietuvoje – devintajame, Nepriklausomybės išvakarėse, be didesnių užuolankų supurtant tuometinės publikos mintis ir emocijas. Šiuo tekstu siekiama apžvelgti „Pabudimo“ adaptacijas Lietuvoje 1989–2018 m.: pastatymus vaidybiniame kine, dramos teatruose bei kontroversiškai vertinamame, ilgesniam laikui neįsitvirtinusiame televizinio spektaklio žanre.

Pirmoji režisieriaus Jono Vaitkaus „Pabudimo“ versija dienos šviesą išvydo 1989 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Neilgai trukus to paties kūrėjo dėka ši pjesė pasirodė ir ekrane, palikdama ryškų pėdsaką nacionaliniame kine. Drąsos nestigęs režisierius, jau anksčiau statęs nepatogius, ant tuometinių galimybių ribos balansavusius spektaklius, ėmęsis A. Škėmos dramos susidūrė su ne itin palankiomis aplinkybėmis. Teatrologė Daiva Šabasevičienė pastebi: „Tuometinis teatro direktorius Pranas Treinys leido J. Vaitkui statyti kūrinį, kuris akivaizdžiai kai kam, ypač šiame teatre, galėjo atrodyti kaip absoliutūs nuodai. Teatre nebūtina analizuoti Ribbentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų – kartais tiesiog užtenka nepasiklysti politinės konjunktūros labirintuose. Tai ir pademonstravo J. Vaitkus, sukurdamas įtaigią abstrakčių moralinių vertybių žlugimo ir jų amžinybės dramą „Pabudimas“. Atsiliepimai spaudoje rodo teigiamą spektak­lio įvertinimą, o režisieriaus žodžiai premjeros kontekste patvirtina pjesėje pasirinktą dėmesio centrą: „Spektaklyje stengiamės išryškinti pagrindinę temą – bet kuris griežtas tikėjimas atveda žmogų į aklavietę. Įvairus, nebūtinai religinis, net tikėjimas komunizmu ar kokia kita utopine idėja. Visi personažai kupini to tikėjimo, pagrįsto invazija į kitą žmogų. Katastrofa neišvengiama.“

Šaltiniai rodo, kad publikos ir kritikų dėmesį traukė pertekliniu iliustratyvumu nepasižymėjusi, makabrišką atmosferą kūrusi Jono Arčikausko scenografija, kurios apsuptyje savo vaid­menis kūrė aktoriai Adolfas Večerskis (Pijus), Aldona Janušauskaitė (Elena) ir Saulius Siparis (Kazys). Dėmesys tikėjimui – vienai iš šios dramos ašių, vedančių personažus į neišvengiamą pražūtį, kaip matysime buvo (ir yra) aktualus ir kitiems lietuvių režisieriams.

Po sėkmingos „Pabudimo“ premjeros teatre J. Vaitkus ilgai nelaukęs subūrė naują kūrybinę komandą ir ėmėsi pjesės perkėlimo į kino ekraną, dar labiau užaštrinant, įtvirtinant rūpimas temas, skatinančias publiką susimąstyti, o galbūt net įkvepiančias veikti. Kinotyrininkas, kino kritikas Saulius Macaitis, kalbėdamas apie filmą „Pabudimas“, kuris jau ne tik A. Škėmos pjesės adaptacija, bet ir paties J. Vaitkaus sukurto spektaklio interpretacija kitoje medijoje, teigė: „Škėmos vaizduojamos žiaurios situacijos vienaip skamba teatro scenoje, nes teatras kur kas sąlygiškesnis menas, o kai jos atsiranda po kino kameros objektyvo padidinamuoju stiklu, tos situacijos darosi kažkokios tiesiogios, labai natūralistinės. Filme „Pabudimas“ šito yra labai daug. Kažkada buvo kalbama, kad lietuvių kine Vytautas Žalakevičius atstovauja vadinamajai žiaurumo estetikai, bet aš drįstu teigti, kad „Pabudimas“ yra pats žiauriausias kino filmas, sukurtas per Lietuvos kino istoriją.“

J. Vaitkaus filmo pasakojimas pradedamas nuo Valdo Pranulio, kuriančio Kazio personažą, kelionės į kalėjimą, NKVD rūsio kamerą, kurioje jis, kaip ir nurodoma literatūros kūrinyje, susitinka su kunigu. Režisierius beveik nuosekliai pasinaudoja esamu tekstu, jo kino juostoje yra bene visi A. Škėmos numatyti veiksmai, susitikimai, dialogai. Tačiau J. Vaitkus, dirbdamas su operatoriumi Jonu Tomaševičiumi, išnaudoja kino medijos galimybes, esama momentų, kuomet atsigręžiama į praeitį, prisiminimus, kurie iškyla ne tik žodiniais, bet ir vaizdiniais pavidalais. Svarbūs čia tampa aktoriaus Liubomiro Laucevičiaus kuriamo Pijaus personažo sapnuojamo košmaro intarpai. Sapne jis nuogas blaškosi siurrealistiškoje atmosferoje, lyg mokyklos koridoriuose, kol galiausiai iššoka per langą. Dar matoma monumentali Stalino skulptūra, virvė ant diktatoriaus kaklo, kas akivaizdžiai nurodo santvarkų kismą. Sapnai, prisiminimų vaizdiniai dramoje formuojamą nevienpusišką, sudėtingą Pijaus asmenybę filme kiek labiau „suskliaudžia“, nukreipia link palaipsniui vis labiau išprotėjančio personažo įvaizdžio. Tardytojas, buvęs Kazio draugas Pijus, čia parodomas kaip bejėgis pamišėlis, įtrauktas į bendrą mechanizmą, iš kurio nėra galimybės ištrūkti. Jis yra sistemos priverstas eiti šias baisias pareigas, tačiau atrodo, kad Pijui pavyksta jomis šaltakraujiškai mėgautis. Apskritai šioje adaptacijoje užaštrinami tardymo scenų momentai, elgesys per jas – tai ypač žiaurūs, brutalūs epizodai, sukeliantys pasišlykštėjimo jausmą. Operatorius didelį dėmesį skiria detalėms: pasitelkiami stambūs planai, fiksuojamas kiekvienas prakaito lašas, taip dar labiau sustiprinant košmarišką atmosferą.

J. Vaitkaus „Pabudime“ išryškinami, paviršiun iškeliami kankinimo, pažeminimo procesai, šalia kurių kiek nublanksta kitos pjesės linijos (Elenos, Kazio ir Pijaus draugystės istorija, pavirtusi meilės trikampiu). Adaptacijos raktiniais žodžiais tampa beprasmiškas, neišvengiamas, žiaurus susidorojimas.

Tuo pačiu laikotarpiu, 1987–1989 m., pasirodė ir režisieriaus Juozo Saboliaus aptariamo kūrinio adaptacija televiziniame spektaklyje „Pabudimas“, nuosekliausiai sekusi rašytojo pjesės tekstu – jame nusakytos vizualios detalės preciziškai perkeltos į sceną-ekraną. Esama tik keleto pakeitimų. Vietoje A. Škėmos nenurodytos personažo Kazio niūniuojamos melodijos iš aktoriaus Sauliaus Bareikio lūpų išgirstame: „…kalnai ir maži kalneliai… per amžius buvo…“ Tai Antano Baranausko eilės, kiek vėliau virtusios gerai žinoma Vytauto Kernagio daina, savo nuotaika, ritmu teigiančia didingą Lietuvos praeitį. 9-ojo dešimtmečio kontekste jos nuskamba kaip simbolis, pareiškimas apie būsimus pokyčius, laisvės susigrąžinimą. Dar keletas smulkių vizualių pakeitimų: vietoje žalio Elenos (akt. Elena Jasnauskaitė) palto pasirenkamas juodas; vietoje Stalino portreto kabinete stovi jo skulptūra; Pijus (akt. Vladas Bagdonas) nuodus – kalio cianido tab­letę – išsitraukia ne iš piniginės, o iš už kak­laraiščio. Dramatiškas pabaigos dialogas su kunigu, įkūnytu aktoriaus Henriko Kurausko, kaip ir pjesėje baigiasi malda, bet ji yra pratęsiama, išsakoma visa. Atmosferos sustiprinimui pasirenkamas raudonos spalvos koloritas, atsirandantis artėjant pasakojimo kulminacijai. Sunku tiksliai pasakyti, kodėl J. Saboliaus adaptacija bent jau spaudoje nesulaukė didelio dėmesio. Galbūt tai lėmė pati medija – televizinis spektaklis, savo techniniais ir estetiniais sprendimais kine neužimantis tvirtos pozicijos, iš dalies apleidžiantis teatro raiškos privalumus, – o gal visuomenės suaktyvėjimo laikas, skatinęs burtis, gyvai dalintis mintimis kino ar teatro salėje, ne priešais televizoriaus ekraną.

Prabėgus keliems dešimtmečiams, jau nepriklausomoje Lietuvoje, susidomėjimas A. Škėmos drama nesumenko, režisieriai ėmėsi aktualizuoti joje glūdinčias bendražmogiškas problemas, kiek nusigręždami nuo istorinio konteksto, jį universalizuodami. Vytauto Balsio „Pabudimo“ adaptacijoje – nespalvotame vaidybiniame filme „Ataraxia” (2015) – nuspręsta pjesės dalis sukeisti vietomis, nors ir pasitelkiant beveik visus jos fragmentus bei pasiekiant panašią pabaigą. Pirmąja filmo scena tampa antroje teksto dalyje esantis Pijaus (akt. Ramūnas Šimukauskas) ir Elenos (akt. Indrė Taločkaitė) susitikimas prieš Kazio (akt. Remigijus Endriukaitis) tardymą. Antrojoje scenoje grįžtama į istorijos pradžią, į Kazio ir kunigo (akt. Evaldas Leskauskas) pokalbį kalėjimo rūsio kameroje. Toliau sekama pjesės diktuojamu veiksmų eiliškumu. Šioje adaptacijoje režisieriaus žvilgsnis labiau krypsta į Kazio ir Elenos bei jų praeities draugo ir konkurento Pijaus santykius. Akcentuojamas šiltas, pasiaukojantis Elenos ir Kazio bendravimas, išryškinamas Kazio pasakojimas apie karalaitį. Būtent šis pasakiškasis motyvas tampa svarbus ne tik herojų pokalbių metu, bet ir pabaigoje, jiems abiems mirtimi tarsi išsilaisvinus. Dėmesio nusipelno ir operatoriaus Jono Jakūno, filme kuriančio tam tikrą neapibrėžtumu grįstą atmosferą, darbas. Rašytojas, literatūros ir teatro kritikas Gediminas Jankus pastebi: „Veiksmas nufilmuotas meistriškai, vykusiai panaudojant plačius tuščius nesibaigiančius seno niūraus ir apleisto pastato (kalėjimo) koridorius, kraupius rūsius, grotas, juodų-baltų kontrastų kaitą, stambius personažų planus, jų „dingimus“ ir kone mistiškus atsiradimus, netikėtus scenų pakartojimus, „virpantį“ arba dvigubą kadrą.“ Šalia filmo pabaigoje, rodant jau spalvotus kadrus, atsikartojančio pasakiškojo karalaičio motyvo ne mažiau svarbus ir simbolinis ekrane dažnai išnyrantis mirguliuojančio vandens vaizdinys. V. Balsio pasirinktas pavadinimas „Ataraxia“ („Ramuma“) puikiai atspindi kūrinio nuotaiką – tragiškos situacijos kontekste vyrauja keista ramybė, lyg išankstinis susitaikymas. Visi veikėjai parodomi tarsi nujaučiantys artėjančią pabaigą, tačiau jiems tai nėra taip svarbu, kaip savo įsitikinimų išsaugojimas. Žodis „Ataraxia“ režisieriaus tikriausiai pasirinktas neatsitiktinai, bet kaip nuoroda, aliuzija į dar vieną A. Škėmos kūrinį tuo pačiu pavadinimu, kuriame personažai Izaokas ir Gluosnis, nors ir sunkiai suvokiamais priežastiniais ryšiais, logika, veikiau absurdiškumu vedami į tariamą susitaikymą.

Naujausia „Pabudimo“ adaptacija teatre buvo sukurta 2018 m. jaunosios kartos režisieriaus Artūro Areimos. Pjesės tema aktuali ne tik dėl bendrųjų socialinių, politinių kontekstų, kuriuos, pasitelkdamas dramą, kaip ir kitus tekstus, drąsiai reflektuoja kūrėjas, bet ir dėl pačios teatro scenos, kurioje gimė šis spektaklis. Prieš kelerius metus Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras išgyveno nelengvą ieškojimų, pokyčių, prie kurių siekė prisidėti ir režisierius, metą. Teatrui reikėjo nubusti ir imtis įsisenėjusių problemų sprendimo. Nors praėjo dar nedaug laiko, jau matyti, kad vieni užmojai įgyvendinti sėkmingiau, kiti – ne taip puikiai, bet šis spektaklis, kaip vienas iš pokyčių simbolių, paliko reikšmingą pėdsaką A. Škėmos kūrybos pastatymų kontekste. Kalbėdamas apie pjesės pasirinkimą, A. Areima teigė: „Joje sudėliotas labai stiprus psichologinis naratyvas, tema, kuri buvo aktuali tiek anuomet, tiek ir šiandien. Nekinta niekas: nei įvykiai tada ir dabar, nei žmogus. Mes tokie patys: bailiai, išdavikai, netvirto stuburo, negerbiantys kito, paklūstantys ideologijoms, sistemoms, pataikaujantys ir keliaklupsčiaujantys. Dėl to mumis labai lengva naudotis, o kai tai suvokiame, tai žeidžia mus pačius. Visuomet paklusome sistemai, tai sėkmingai darome ir dabar.“

Kurdamas šį spektaklį, A. Areima gana nuosek­liai laikėsi A. Škėmos draminio teksto, įvedė tik nedidelių papildymų, vizualių simbolių, išreiškiančių režisieriaus idėjas ir priartinančių kūrinį prie dabartinio konteksto. Pjesės aktualumą pastatymo laikui pabrėžė ir tuometinis teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas: „Škėmos stiprybė – universalumas. Visas pjesės veiksmas vyksta sovietmečiu, kai žmogaus menkinimas ir žiaurumas, siaubas buvo kone kasdienybė. Tačiau ta kraupi tardymo kamera savyje talpina viso pasaulio baimes, iš kurių gimsta prievartos, žiaurumo, neapykantos atvejai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – sunkiai suvokiamas siaubas Ukrainoje, Sirijoje bei Artimuosiuose Rytuose, pabėgėlių krizė ir kiti kataklizmai visame pasaulyje.“ A. Areimos spektaklyje svarbiu elementu tapo paties režisieriaus ir šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko sukurta scenografija, žiūrovus įtraukusi į kūrinio atmosferą. Šis pastatymas pasižymi kintančiu, dinamišku ritmu, kurį lemia tiek aktorių vaidyba, tiek vizualūs sprendimai. Pokalbis tarp Vainiaus Sodeikos įkūnijamo Kazio ir Vytauto Kupšio – kunigo pradžioje pasižymi visiška ramybe, atrodytų, aiškiu žinojimu bei susitaikymu su būsimu likvidacijos faktu, tačiau vėliau prasiveržia emocijos, vedančios prie baimių, gailesčio sau atskleidimo.

Kaip ne kartą buvo galima matyti A. Areimos spektakliuose, režisierius tekste užfiksuotų žiaurių scenų nepridengia metaforomis, pub­likai siūlo žvelgti realybei tiesiai į akis, tad A. Škėmos pjesėje esančios tardytojo smurto, prievartos scenos užima reikšmingą vietą, tiesmukai šokiruoja. Dėl technologinių sprendimų žiūrovas kai kuriais atvejais gali matyti kulisuose vykstančius procesus, kitais – paraleliai sekti vaizdą skirtingose erdvėse: kameroje ir NKVD tardytojo kabinete. Pastatymui būdingas ir tam tikras kinematografiškumo efektas, kuomet tarp mizanscenų, tarsi keičiantis filmo kadrams, salėje beveik aklinai užtemdoma šviesa. Estetinis pjesės perteikimas čia iš dalies artimas J. Vaitkaus adaptacijai kine, tačiau prasminis turinys, akcentai sudėliojami kiek kitaip. Pavyzdžiui, antroje A. Areimos spektaklio dalyje itin ryškiai pabrėžiamas, tarsi įrėminamas teiginys-išvada, kad Emilio Pavilionio kuriamo Pijaus personažo vykdomas tardymas iš tiesų yra jo paties tardymo procesas. Kitaip sakant, čia neteisinamas nei vienas personažas, tačiau parodomas jų beviltiškumas, įstrigimas sistemoje, neradimas išeities, vedantis į neišvengiamą sunaikinimą, ribos tarp buvimo budeliu ir auka trapumas.

Dar viena režisieriaus spektaklyje nagrinėjama potemė – tikėjimas, religija: kunigas čia ne tik kalėjimo kameros pašnekovas, bet ir pranašiškas kraujo spalvos sutana vilkintis, scenoms keičiantis vis pasirodantis veikėjas, švilpuku moderuojantis „techninių“ tardymo darbuotojų veiksmus. Galiausiai religinio lyderio pozicija įtvirtinama Stalino portretą keičiant popiežiaus vaizdiniu, taip nurodant, kad vienų taisyklių, sistemų ar ideologijų vietą užima kitos.

Aptartos skirtingais laikotarpiais sukurtos A. Škėmos „Pabudimo“ adaptacijos – dar ne baigtinis sąrašas. 2018 m. jauniausios kartos režisierė, J. Vaitkaus kurso studentė Uršulė Bartoševičiūtė, statydama baigiamąjį bakalauro studijų spektaklį, taip pat ėmėsi šios dramaturginės medžiagos. Kiti A. Škėmos kūriniai irgi sulaukia režisierių dėmesio, o aptartos „Pabudimo“ versijos skirtingų kūrėjų darbuose parodo įvairias dramos matymo, interpretavimo perspektyvas: nuo istorinio pasakojimo, skatinančio permąstyti sistemos gniaužtus, iki dramatinės santykių, keršto temos bei visiems laikams būdingų žmogaus savybių – fanatiško sekimo viena ar kita idėja, prisitaikėliškumo, viduje glūdinčių baimių (ne)įveikimo – analizės.

Žymos: