Vaidybinio filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kūrimo epizodas (rež. Vytautas Žalakevičius, Lietuvos kino studija, 1965). Centre – režisierius Vytautas Žalakevičius. Audriaus Zavadskio nuotrauka iš LTMKM archyvo
Rūta Oginskaitė

Žebriūnas ir Žalakevičius

Rašau knygą apie kino režisierių Arūną Žebriūną. Pasikalbu apie jį su dirbusiais kartu, jiems jau virš aštuoniasdešimties ir net virš devyniasdešimties. Pasikalbu ir su tais, kurie sako, kad augo su Žebriūno filmais. Jiems gerokai per penkiasdešimt. Užaugo ir kelios kartos, kurioms Žebriūnas – tik kino istorija, tik pavardė arba vienas kitas filmo pavadinimas, neprisimenant autoriaus. Maždaug dinozaurų laikai, paskutinė atostogų diena ir niekas nenorėjo mirti. Žebriūnas ištirpsta laiko tolybėje, jaunesniems kalbėtojams susilieja du siluetai: Žebriūno ir Žalakevičiaus. Iki nuoširdaus nustebimo, kad tai ne tas pats režisierius. Tai jis sukūrė „Niekas nenorėjo…“? O „Paskutinė atostogų…“? O „Gražuolė“? Ar gali jie būti to paties žmogaus? Todėl knygoje turi atsirasti skyrius apie Žebriūną ir Žalakevičių. Pažinkime ir atskirkime.

***

Ano amžiaus vidury kino studija Lietuvoje buvo viena ir veikė Žvėryne, Birutės g. 18, kur dabar įkurti „prabangūs apartamentai gamtos apsuptyje“. XIX a. pastatas buvo gerokai per mažas, kad tilptų ir tie, kurie kuria vaidybinį kiną (tada jis vadintas meniniu), ir dokumentininkai, ir gamybos skyriai, ir administracija. Bet būtent tada, 1960 m. pastatytu novelių filmu „Gyvieji didvyriai“ lietuvių kinas pareiškė apie save tarptautiniu mastu – laimėjo „Grand Prix“ Karlovi Varų festivalyje, žiuri diplomą, specialų FIPRESCI (angl. International Federation of Film Critics – Tarptautinės kino kritikų federacijos) prizą ir atskirą apdovanojimą filmo novelei „Paskutinis šūvis“, režisuotai Žebriūno.

Birutės gatvėje trūko vietos, nebuvo paviljonų, todėl lietuviški filmai būdavo filmuojami Rygos, „Lenfilmo“, Jaltos kino studijose. Bet nestigo jaunų profesionalų, kurie kaip tik tada vienas po kito baigė mokslus Maskvoje, sąjunginiame kino institute VGIK, ir grįžo kurti. Studijoje kiekvieno „kinošniko“ galimybės buvo „išmatuotos“ – kas gabus, kas talentingas, kas amatininkas, kas menininkas. Čia dirbo Raimondas Vabalas, Marijonas Giedrys, netrukus ir Almantas Grikevičius, gerokai vėliau – Gytis Lukšas, dar vėliau Algimantas Puipa, o greta jų triūsė nemažai tokių, kurie vadinami antru ar net trečiu ešelonu; jie juk irgi būtini. Arūnas Žebriūnas ir Vytautas Žalakevičius savo laiku buvo pačiame talento, reikšmės, populiarumo matuoklės viršuje. Ir šiapus kino studijos sienų, ir anapus abu turėjo ir tebeturi savas kategoriškų gerbėjų ir neigėjų gretas. Ar jums labiau Žalakevičius su „Vienos dienos kronika“ ir „Niekas nenorėjo mirti“, ar Žebriūnas su „Paskutine atostogų diena“ ir „Gražuole“? Taip, dar Žebriūno „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“, „Seklio Kalio nuotykiai“, dar Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“, „Tas saldus žodis – laisvė“, „Atsiprašau“…

Kino peizažas pagal tris ano meto studijoje dirbusius scenaristus – Grigorijų Kanovičių, Praną Morkų ir Saulių Šaltenį – irgi turi tas dvi viršukalnes.

Prano Morkaus nuomone, „puikus, aukštos klasės amatininkas buvo Marijonas Giedrys, o kine amato išmanymas netgi svarbiau už visa kita. Amatą ir Žalakevičius išmanė, bet jis dar kai ką daugiau turėjo. O Žebriūnas turėjo tai, ko neturėjo niekas kitas iš jų visų – blūdą. Jis vadino tai blūdu. O kai blūdas yra, tai amatas nėra pats svarbiausias“.

Žalakevičius kartą kreipėsi į Šaltenį, o tas: „Jums trūksta dangaus.“ Ir dirbo su Žebriūnu.

Žebriūnas kino studijos aplinkoje Kanovičiui atrodė „kaip didelis didelis gandras, kuris vaikščiojo tarp vištų“. Išdidus, neprieinamas, nekalbus. O Žalakevičius – „medis tarp kitų augalų“, angelas ir šėtonas, paniškai bijojęs išsiduoti, kad jis irgi silpnas, o ne antžmogis, kokį buvo linkęs vaizduoti. Abiem buvo ankšta Lietuvos kino studijoje.

***

Abu kilę iš Kauno, gimę tais pačiais 1930-aisiais – „vytautiniais“ – metais. Abu Lietuvos karininkų – Prano Žebriūno ir Prano Žalakevičiaus – sūnūs. Ir vaikystės adresai kurį laiką buvo greta, Žaliakalnyje. Vytauto Žalakevičiaus – Lelijų gatvėje, Arūno Vytauto Žebriūno – Basanavičiaus alėjoje. Kai kapitonas Pranas Žebriūnas ryžosi netarnauti okupantų armijoje, nors privalėjo nusiardyti Nepriklausomos Lietuvos karininko uniformos ženklus ir užsisiūti svetimuosius, Žebriūnai persikėlė į Telšius, tikėdamiesi ten pasislėpti, bet 1944 m. jis dešimčiai metų išvežtas į Vorkutos lagerius, o motina, medicinos sesuo, su trimis vaikais ėmė slapstytis pas gimines Klaipėdoje, vėliau Vilniuje. Kas iš lietuvių kino režisierių – ar tik ne Almantas Grikevičius – išryškino vieną bendrą savo kartos kolegų likimą: kone visi buvo betėviai. Žalakevičiaus ir Grikevičiaus tėvai – anksti mirę nuo ligų, Žebriūno – įkalintas ir ištremtas, Vabalo žuvęs kaip partizanas, Roberto Verbos – emigravęs…

Vytautas Žalakevičius buvo diplomuotas kino režisierius, baigęs mokslus Maskvoje ir palaipsniui pradėjęs darbą Lietuvos kino studijoje greta rusakalbių veteranų, į Vilnių permestų iš kitų didelės šalies studijų. Arūnas Žebriūnas buvo diplomuotas architektas, baigęs Dailės institutą Vilniuje, bet pasirinkęs dailininko darbą kino studijoje, tikėdamasis, kad ten nebus tipinių projektų, su kuriais susidūrė per architekto praktiką. Betgi kino studijoje tipinių projektų vaidmenį atliko atitinkami scenarijai, kuriuos režisuodavo komandiruotieji rusakalbiai, o Žebriūnas kūrė tų filmų („Ignotas grįžo namo“, „Tiltas“, „Julius Janonis“) dekoracijas, vis paklausinėdamas, kodėl statoma pagal tokius prastus tekstus.

Ir pagaliau Lietuvos jaunieji galėjo pasireikšti, nes kino studija į planus įtraukė filmą iš novelių. Debiutuos režisieriai Marijonas Giedrys, Balys Bratkauskas, dailininkas Arūnas Žebriūnas. Vytautas Žalakevičius tuo metu jau turėjo gabaus profesionalo autoritetą, už dramą „Adomas nori būti žmogumi“ buvo apdovanotas sąjunginiame festivalyje. Žebriūno ir Žalakevičiaus santykių kreivė – lyg atskiras filmas, kurio siužetą galime sekti, peržiūrėdami kino studijos meno tarybos posėdžių užrašus. Ne visus, o, tarkim, kas dešimtmetį.

Ž ir Ž siužetas prasidėjo, galimas dalykas, nuo „Gyvųjų didvyrių“. Žalakevičius buvo to debiutų filmo meno vadovas, siūlęs, kad Žebriūnas filmuotų pagal jo novelę. Šis atsisakė ir pastatė savarankiškai pasirinktą, Henriko Šablevičiaus specialiai jam parašytą „Paskutinį šūvį“. Su Šablevičiumi, buvusiu Kauno jaunojo žiūrovo teat­ro aktoriumi, jiedu buvo susibičiuliavę per filmą „Žydrasis horizontas“ – vienas kūrė dekoracijas, kitas dirbo asistentu. Abu netrukus įėjo į lietuvių kino istoriją kaip ekrano poetai, Šablevičius – dokumentikos, Žebriūnas – vaidybinio kino, ir tos istorijos pradžia buvo „Paskutinis šūvis“. Filmo meno vadovas Žalakevičius parašė scenarijų ketvirtai filmo „Gyvieji didvyriai“ novelei, kurią pats ir režisavo.

***

1959 m. spalį Meno taryba aptarinėjo visas keturias nufilmuotas „Gyvųjų didvyrių“ noveles. „Tai labai talentingas darbas“, – pripažino Žalakevičius, kalbėdamas apie „Paskutinį šūvį“, trečiąją filmo dalį. Kai 1961 m. „Gyvieji didvyriai“, pateko į Karlovi Varų festivalį, prieš pat konkursinį seansą Žalakevičius tiesiog kino aparatinėje „nukirpo“savo – vainikuojančiąją – novelę (apie tarybinius darbo didvyrius), filmas baigėsi „Paskutiniu šūviu“ ir lietuviai tapo laureatais. O Žebriūnas, kaip jis visą gyvenimą pasakojo, po to nutarė, kad filmus kurti turbūt labai paprasta, todėl iškart po debiuto ėmėsi savo pirmojo ilgametražio darbo, perrašydamas jam paskirtą Vytauto Rimkevičiaus scenarijų „Mirties kaimas“. Grėsmingas pavadinimas ir labai nesėkminga kūrybos istorija. Kadangi Žebriūno režisūriniame scenarijuje vietoje pokario realijų (kova su buožėmis, banditais etc.) ir optimistinių ateities planų atsirado neviltis ir niūrios nuotaikos, Meno tarybos nariai sukilo prieštarauti ir mokyti, o Žalakevičius bandė apsaugoti besiformuojantį naują kino menininką, teigdamas, kad „jaučiasi noras surasti pagrindus savitam sprendimui. Bet reikia, kad forma atitiktų medžiagai“. Ir kaip labiau patyręs patarinėjo: „Tiek aštrių kampų, aštrių granitinių briaunų, kurios duoda galimybės padaryti aštrų siužetą, konfliktus. Čia yra banditizmas, klasių kova, minų laukai, vidinė kova pačiuose herojuose.“ Kitaip tariant, aštriau, poete Žebriūnai, daugiau briaunų, jeigu jau vaizduoji Lietuvos pokarį, prie kurio pats Žalakevičius priartės tik po kelių metų, ir tai bus „Niekas nenorėjo mirti“.

Tačiau Jono Griciaus nufilmuotus „Mirties kaimo“ epizodus, kruopščiai Žebriūno apgalvotą sustingusio laiko stilistiką Žalakevičius pagyrė, nes „jau šiandien galima pasakyti, kad medžiaga labai aukštai kultūringa, profesionali. Filmo lakonizmas labai vyriškas, rūstus“. Kitiems reikėjo „lietuviško kolorito“, „santykių šilumos“, dirbti „nenuobodžiai“ ir kad būtų aišku… Tokie reikalavimai nuolat skambėjo ir Birutės gatvėje, ir Maskvos kino aptarimų kabinetuose. Faktiškai režisierius buvo skatinamas ir netgi verčiamas statyti kitokį filmą. Žebriūnas atsisakė perfilmuoti jau montuojamą kūrinį, nesutiko bendradarbiauti su atsiųstu iš Maskvos režisieriumi Vasilijumi Ordynskiu. Jis pasitraukė, nesutikęs taisyti filmo.

Žymos: