Šiame pasaulyje sutelpa viskas. Ir to visko yra tik tiek, kiek yra. Jokio skirtumo, koks žmonių skaičius sudarys valstybes – platoniška tobulybė ar kiniška begalybė. Didžioji dalis egzistuos tyliai ir nepastebimai, nors milijoniniuose miestuose, nors butas prie buto, namas prie namo, langas prie lango, o gatvėje nėra kaip prasilenkti neužkliudžius vienam kito. Nors turguose ir prekybos centruose, daiktas prie daikto, vežimėlis prie vežimėlio, etiketė prie etiketės, o aikštelėje nėra kaip pastatyti automobilį nenubrozdinus šono. Nors bažnyčia prie bažnyčios, kalba prie kalbos, kryžius prie mėnulio, žvaigždė prie pentagramos, o šventinę dieną sunku atskirti sprogimą nuo fejerverko.

Bet tų, kurie yra, tik tiek, kiek yra. Laozi ir Dante’ė, Aristotelis ir Havelas, Hipokratas ir Tesla, da Vincis ir Hundertwasseris, Bertoluccis ir Dickensonas, Cervantesas ir Li Bo, Bachas ir Klimtas, Donelaitis ir Abramovič, van Goghas ir Fellinis, Bowie’is ir Geda, Allenas ir Fitzgerald, van der Rohe’ė ir Čiurlionis… Per kokius tris tūkstančius metų atsiradę visi šie, kurie yra, tilptų į kompaktišką polį, didesnį už Monaką, bet tikrai mažesnį už senovės Atėnus. Ir nors bendroji populiacija auga taip sparčiai, kad tai kelia grėsmę pačiai žmonijai, jos išlikimui, jų gretos pasipildo tolygiai negausiai.

Bet neįmanoma nugyventi už jų neužkliuvus, į juos neatsitrenkus, jais neaktyvavus vidinio detonatoriaus. Ypač kai apima noras klausti ir mąstyti. Klausimų nekelia tik savaiminės kaitos panorama, kurioje dalyvaujantys kiaušiniai, ūgliai, sėklos, atžalos, gyvagimiai, šakniagumbiai tiesiog ritasi, kalasi, dygsta, gimsta, atželia. Ir todėl glumina, nes kaip galima būti be klausimo ir atsakymo įtampos, be vertinimo ir siekio jo atsisakyti, be grožio apmąstymo ir pastangos jį kurti, be svarstymų apie Dievą ir jo buvimo įrodymo paieškų, be užsispyrimo viską tobulinti ir išspręsti laimės lygtį, be mirties ir gyvenimo baimės, be pasakos apie meilę ir tragedijos apie rojaus praradimą. Kaip tik tuomet, ieškojimų įkarštyje ar atsidūrus aklavietėje, geriausia susitikti su tais, kurie yra visada.

Ir tada jokio skirtumo, kas tau paklius į rankas – Sufijų pasakos ar 39-as Navako eilėraštis, „Širdies sūtra“ ar Joyce’o „Finegano šermenys“, Ibn Sinos „Žinių knyga“ ar Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“, vienas Bashō trieilis ar Vergilijaus „Eneida“, Empedoklio „Apsivalymai“ ar Martinaičio „Kukutis“. Svarbu, kad pakliūtų ir kad užkliūtum. Panašūs dalykai, kaip sakė Empedoklis, atpažįsta vienas kitą. Skirtumas yra tik tarp gyvenimo viename polyje su tais, kurie visada yra, ir egzistavimo už miesto ribų su visais likusiais, shopping and fucking centre, į kurį susikraustė ištisos valstybės. Todėl kai jau atrodo, jog viskas už žmogų nuspręsta ir nematyti jokios išeities, dar galima pasirinkti dvasinę pilietybę. Ir nustebti, kokia nuostabi ta bendrapiliečių šalis.