Atvirukas „Kaunas. Nikolajaus gatvė“ (dab. Laisvės al.), XX a. 2 deš. © Vytauto Didžiojo karo muziejus
Marija Oniščik

Kaunas: maža didelio miesto istorija (II)

Vienas kaunietis, neseniai grįžęs iš Paryžiaus, pasakojo tokį būdingą dalyką. Kartą išeidamas iš viešbučio vestibiulyje pamatė grupę viešbučio gyventojų, kurie nustebę žiūrinėjo kažkokius atvirukus. „Kaip, ar tai Kaunas?“ – klausinėjo kaunietį smalsuoliai rodydami jam pačiam adresuotus iš Kauno du atvirukus. Viename jų buvo mūsų Vytauto Didžiojo Muziejaus rūmai, kitame – Laisvės Alėjos vaizdas su „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmais. Prancūzai netikėjo, kad tai Kauno vaizdai. „Juk tai didmiestis“ – įtikinėjo jie – didžiausiam kauniečio pasitenkinimui.

„Lietuvos aidas“, 1937-12-17

Kauno atgimimas prasidėjo 1843-aisiais, kai Rusijos provincijos miestelis, iki tol beveik nė neatstatytas, tapo gubernijos centru. Tais metais mieste vėl būta virš 14 tūkstančių gyventojų: pasiekti XVII a. vidurio skaičių prireikė beveik dviejų šimtų metų.

XIX a. viduryje caro valdžia leido į Kauną grįžti žydams. Tiesa, iš pradžių planuota steigti atskirą „žydų kvartalą“ nuošalioje Jonavos gatvėje, bet galiausiai nuspręsta, kad žydai gali pirkti ir statytis namus, kur panorėję, o dauguma jų norėjo gyventi senamiestyje, kurį greitai atstatė ir pavertė tikruoju „žydų kvartalu“ su sinagogomis bei maldos namais, vargšų valgyklomis, prieglaudomis ir ligonine; su daugybe mažų krautuvėlių pirmuose nuomojamų namų aukštuose, su pirklių šeimomis, kurių atžalos jau išvažiuodavo į geriausius Europos universitetus, – antruose, kur vedė mediniai laiptai ir galerijos, juosiančios tų namų kiemus, užgriozdintus sandėliais ir dirbtuvėmis; su visur, kur tik įmanoma, prisiglaudusia bėdnuomene – tokiu, koks jis iš esmės ir liko visą ateisiantį šimtmetį, iki Katastrofos.

Tos pačios caro valdžios sumanytas bei įvykdytas Žemaičių vyskupijos kurijos ir kunigų seminarijos perkėlimas iš Varnių į Kauną 1864 m. pakeitė Kauno savimonę iš pagrindų ir ilgam: pradėjęs nuo savo vyskupo, savo katedros ir savo seminarijos, miestas galiausiai tapo visos Lietuvos katalikybės centru. O šalia senojo Kauno, tarsi iš jo sugniaužto kumščio, išaugo Naujas miestas.

Tiesa, iki tol Kaune nematyti prospektai labiau priminė didelio kaimo gatves su grioviais ir lentiniais šaligatviais. Už tvorų pasislėpusių sodybų šeimininkai puoselėjo sodus, tvartuose augino gyvulius; vienaaukščiai medinukai su mansardomis į gatvę atverdavo krautuvių duris bei langines. Rusų valdininkai ir labiau prakutę žydai Naujame mieste pasistatė pirmuosius dviejų aukštų mūrinukus, kuriuose, kaip ir senamiestyje statomuose, tilpdavo begalė nuomojamų kambarių bei krautuvių, o jų fasaduose atsispindėdavo besikeičiančios didžiosios imperijos architektūrinės mados – nuo klasicizmo iki vadinamojo istorizmo: trikampiai ir tiesūs sandrikai, pusapskritės „venecijietiškos“ arkos ir neo­barokiniai frontonėliai, smulkios kolonėlės ir maskaronai – visų šių elementų mišiniu dabino Kauno fasadus gubernijos inžinieriai – bent dvi naujos, „autorinės“ architektūros epochos kūrėjų kartos. „Arkadų stilius“ (Rundbogenstil) ir „plytų stilius“ (Materialstil), – pastarasis su būdingais raudonų plytų fasadais ir gotiką primenančiu profiliuotų plytų dekoru, – į Rusiją atkeliavę iš Vokietijos, iš Rusijos „grįžo“ atgal į „europinę“ Lietuvą. Ne veltui Leonui Potockiui XIX a. vidurio Strasbūras ir Kelnas priminė Kauną, o į amžiaus pabaigą Subotinas lygino Nikolajaus prospektą su Berlyno Unter den Linden bulvaru.

Mažas buvo šis miestas ir kuklus: nei įmantrios neogotikos, nei prabangios secesijos, tuo metu puošusių Vilnių, Kaune nebuvo. Tačiau užklydusio (nors dažniau užstrigusio) keliautojo laukė nemažai viešbučių, parduotuvėse nestigo prekių, o senųjų kapinių vietoje įveistame miesto sode – pramogų. Žydai atidarė (pagaliau) pirmuosius knygynus, tik štai teatro reikalai klostėsi prastai: ištisus 10 metų (1879–1889) buvo prašoma leidimo teatro statybai, ir tik 1892-aisiais jis pagaliau atidarytas. Miesto gyventojų skaičius tuo metu jau viršijo 70 tūkstančių; jį, anot Subotino, sudarė keturios etninės grupės – rusai, lenkai, žydai ir vokiečiai, – visos laikėsi „atokiai viena nuo kitos“; o lietuvių šis rusų valdininkas iš viso nemini, nes, reikia manyti, grįžo prie XVI a. vartosenos, kai žodis „lietuvis“ reiškė „valstietis“.

Vartais į pasaulį ir sykiu pramonės „varikliu“ tapo geležinkelis. Su juo vystėsi ir pramoniniai priemiesčiai – Žemieji Šančiai bei Karmelitai; pastarieji jau 1871 m. tapę miesto dalimi. Vokiečių statytos gamyklos irgi buvo raudonų plytų, o aplink jas spietėsi mediniai darbininkų namukai. Tuo metu šiaurėje, ant Raginės kalno, savo medinukus lipdė neturtingi žydai, arčiau Sankt Peterburgo trakto kūrėsi bajorų sodybos, – taip miestas pasiekė dabartinę Žemaičių gatvę. Ir tik rusams paskelbus Kauną „tvirtove“ bei apjuosus jį fortų ir baterijų grandine dar neužstatytame Žaliakalnyje tikrais geležiniais vartais (ties dabartine „Hyper Maxima“) buvo pažymėta galutinė miesto riba.

***

XIX a. pabaigos Kaunas – tai daugiausiai valdiškų įstaigų nuomoti trijų aukštų namai (per pusę amžiaus tokių buvo pastatyta net 17), nuo geležinkelio stoties per visą miestą bėgiais dundanti „konkė“, už gremėzdiško soboro kupolų atsiveriantis vaizdas į naują populiarią „liaudies vaikštinėjimų“ (народные гуляния) vietą – Pet­ro kalną, – toks keistas, tarp Rusijos ir Europos įstrigęs miestiūkštis, kuriame jau budo lietuviškumas. Šią rusų „tvirtovę“ 1915 m. vokiečiai užėmė per 11 dienų, liko čia iki 1918-ųjų pabaigos ir padarė daugybę to meto miesto nuotraukų.