fbpx

Dirbtinė kalba ir pasąmonės tikrovė

Erika Drungytė

Kas gi nėra matęs Ridley’io Scotto režisuotos kino juostos „Gladiatorius“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko tada dar ne į meškutį prieš žiemos miegą panašus, o grakštus ir raumeningas Russellas Crowe. Ši epinė drama, pasakojanti išgalvotą istoriją apie garbingą senovės Romos legionų generolą, galėjusį pelnyti imperatoriaus sostą, tačiau išduotą ir patekusį gladiatorių pirklių vergijon, skamba lyg didinga ir nuostabi žmogaus kilnumo, ištikimybės, meilės šaliai, šeimai giesmė. Kaip ir kituose panašaus pobūdžio filmuose, „Gladiatoriuje“ išryškinta dvipolės pasaulėžiūros sąranga, atskleista skirtingų vyrų paveikslais. Vienas jų – ištikimas, sumanus, fiziškai stiprus, narsus ir pasiaukojamai imperatoriui tarnaujantis karvedys, žygiais bei pergalėmis pelnęs valdovo pasitikėjimą ir meilę, o kitas – silpnas, klastingas, gudrus, savanaudis savimyla, turintis ir aiškių psichinių problemų – siekiantis intymių santykių su seserimi bei šaltakraujiškai nužudantis tėvą, kad pasiglemžtų sostą.

Režisierius siekė sukurti įtikinamą siužetą ir išlaikyti kai kurias istorines tiesas, stengdamasis ypač tiksliai atvaizduoti romėnų kultūrą, tačiau jam patarinėję istorikai vienas po kito atsistatydino arba paprašė neminėti jų vardų filmo pabaigos titruose. Ko tik nepadarysi dėl komercinės sėkmės – kiek sumeluota anuometė tikrovė, puikios kovų scenos, gražūs aktoriai, nuostabūs kompiuterine technika sukurti antikinės Romos vaizdai… Ir štai čia tenka stabtelėti. Paprastai vienas svarbiausių kino juostos gyvybingumo bei populiarumo garantų – aštrus meilės inkliuzas. Tačiau šioje dramoje moteris veikia tik epizodiškai, kitaip tariant, netampa nei gyvenimo tikslu, prasme, siekiamybe, nei varžymosi priežastimi, nei užkulisinių intrigų pagrindine heroje. O tarp visų tų kruvinų vyriškų reikalų aiškiai trūksta amortizuojančio elemento.

Ir juo, mano galva, tampa fantastiškas muzikinis takelis, kuriame savo pagrindinius vaidmenis atlieka ne tik kompozitorius Hansas Zimmeris, bet ir jo bendraautorė, dainų atlikėja Lisa Gerrard. Apie šią asmenybę, labiau primenančią kokią elfę iš romano „Eragonas“ nei žmogų, galima būtų rašyti ne tik mokslinius straipsnius, bet ir grožinius kūrinius. Prieš daugybę metų pirmą kartą išgirdusi grupės, kurios vokaliste ir buvo L. Gerrard, „Dead Can Dance“ įrašus patekau į kosmosą, kuriame ir norėjau likti, negrįždama grubion realybėn. Tas „ekumeninis“ viso pasaulio – nuo turkų, kinų, persų, bulgarų senųjų muzikos tradicijų iki grigališkojo choralo – stilius buvo daugiau negu mistika, nes išjudino giliausius jutimus, kurie lyg filmo „Įsikūnijimas“ genties narių plaukai susijungė su vienu visų protėvių medžiu.

„Gladiatoriuje“ nėra jokių fantastinių, stebuklinių dalykų, paprastai istorines juostas apaugančių mitologiniais gyviais, dievais ir dvasiomis. Tačiau yra muzika, dainų tekstai ir Lisa, kurios balsas bei atlikimo įtaigumas gali sukelti į transą panašias būsenas. Ypač klausantis kūrinio „Now we are free“, kurį dainininkė sukūrė… niekam nežinoma kalba. Kaip ji pati sakė – tai daina, plaukianti iš širdies, o šia kalba Lisa dainuodavusi nuo 12 metų ir nežinia iš kur ją mokėjusi. Moksliškai tokia privati, savita, susikurta kalba vadinama idioglosija (arba beveik tą patį reiškiančia kriptofazija), ir ja šneka tik vienas asmuo arba nedidelė grupė, paprastai – du žmonės, pavyzdžiui, dvyniai. Nesigilinant į šiuos dar neištyrinėtus lingvistinius reiškinius, tenka pripažinti, jog kino filmo daina akivaizdžiai įrodo, kad reikšmes bei prasmes galima sugaudyti ir nesuprantant nė vieno žodžio. Kaip begalinėje kosmoso erdvėje, neaprėpiamoje protu ar net vaizduote, plūduriuoja nežinia kiek panašių į Saulės sistemų, žvaigždynų, planetų bei kitų dangaus kūnų, taip ir mūsų pasąmonės gelmėse yra visos prokalbės, pavieniai garsai, jų vibracijos, kurias sugebame išgirsti intuityviai atpažindami ir priimdami lyg savastį. Muzika yra menas, nereikalingas vertėjo – ji eina kiaurai per bet kurioje pasaulio vietoje gyvenančio žmogaus kūną ir rezonuoja su širdimi ar dvasia. Filme „Gladiatorius“ Lisos Gerrard daina „Dabar jau esame laisvi“ parodo, kad pati kalba yra tik konstruktas, tačiau jei kalbi ne vien liežuviu, bet ir kitais instrumentais, įmanoma absoliučiai kitokio lygio komunikacija. Kaip kūdikio įsčiose su motina, kaip vaiko su gyvūnu, kaip nebylio ir aklojo, kaip gyvojo su mirusiuoju, kaip tikinčiojo su Dievu. Galbūt tai, ir galbūt vien tik tai galėtų būti vadinama globalizacija, tačiau to pasiekti dirbtinai – neįmanoma. Bet patyrus, lengva atskirti, kas yra vien žodžiai, o kas – gelmės turinys.

2021-02-21
Tags: