S. Marcinkevičiūtės nuotrauka
Kalbina Jogintė Bučinskaitė

Kalbos ir tapatybių inžinerija pagal Valentiną Klimašauską

Naujausia šiuolaikinio meno kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko knyga „Daugiakampis“ yra leidybinis meno ir teorijos knygyno „Six Chairs Books“ debiutas. Apie ketvirtąją savo knygą Valentinas pasakoja būdamas Johanesburge, Pietų Afrikos Respublikoje, o jūs apie ją skaitote greičiausiai kažkur Lietuvoje. Jei įveiksite šį tekstą vienu ypu ir jūsų neišblaškys išmanusis telefonas – galima sakyti, kad jūsų gyvenimas visai nuoseklus, o jame bent dviem kampais mažiau nei „Daugiakampyje“.

„Daugiakampį“ būtų galima laikyti šios epochos liudijimu. Atsisakai vientisos pasakojimo linijos, aiškios problematikos ir herojų motyvacijos. Tekstas suaustas iš atskirų citatų, idėjų, faktų ir nuorodų, o tai labai taikliai iliustruoja susifragmentavusius, pasirinkimų išvargintus, daugiakampius mūsų gyvenimus. Gal buvo labai konkrečių šiuolaikinių procesų, kasdienybės įvaizdžių ir jausmų, motyvavusių imtis šios knygos?

Sukurti tokį tekstą paskatino naujų patirčių ar supratimų nuojautos ir nusivylimas turimais rašymo instrumentais.

Temą pasufleravo kelios neįtikėtinos istorijos, pavyzdžiui, slaptas CŽA kalėjimas šalia Vilniaus, kur, anot Europos Žmogaus Teisių Teismo, prieš daugiau nei dešimtmetį buvo laikomi įtariamieji terorizmu. Bet, ko gero, dar labiau įkvėpė visuomenės apatija tokiam skandalingam globalaus lygio faktui. Kaip ir supratimas, kad posttiesos epochoje vengiama diskutuoti apie dalykus, kurie nėra lengvai patikrinami, nes tai susiję su valstybės ir slaptųjų tarnybų paslaptimis, kokiais nors privačiais interesais ir ambicijomis, naujienų gamyba clickų ekonomikoje.

Kalbant apie formą, ko gero, labiausiai ją pakurstė nepasitenkinimas nuosekliu linijiniu siužetu. Įsivaizduokime, kad dėl kokių nors priežasčių reikia papasakoti apie savo šunį, tarkime, apie vieną labradoro dieną. Nuo ko pradėti? Ar nuo to, kaip buvo išvesta būtent ši veislė, nes tai, kaip šuo ryte pasisveikina su savo šeimininku, susiję su amžiais vykdytais bendravimo pratimais? Ar reikėtų daryti DNR tyrimą ir kalbėti apie labradoro sąsajas su kitais gyvūnais ir žmonėmis? O kaip jo parazitai ir bakterijos? Jo lytis ir hormonai? Jei žiūrėdamas „YouTube“ pastebiu, kad tas šuo elgiasi lygiai taip pat kaip kiti tos pačios veislės šunys, mane apima nepasitikėjimas jo kaip asmenybės autentiškumu. Kas iš tikrųjų slypi už aptariamo labradoro veiksmų? Ką man gali papasakoti genetika, evoliucijos teorija, gyvūnų psichologai, parazitologai, namuose paslėptos kameros? Bet šuo juk nėra komplikuočiausias personažas.

Sakykime, kad mums reikia aprašyti gerokai sudėtingesnį organizmą, pavyzdžiui, žmogų ar net kelis, kurie juda po miestą, tūkstančius metų kolektyviškai kurtą ir kuriamą darinį. Kokius įrankius pasitelkti tada? Ar tikrai užtenka tik linijinio pasakojimo ir personažų psichologijos? O kas, jei veikėjams patinka keisti savo lytį, išvaizdą, tartum jų gyvenimas vyktų socialiniame tinkle? Jeigu sėdėdami kavinėje šie personažai bendrauja su internete nardančiaisiais visai kitame pasaulio krašte, skaito naujienas iš penkių skirtingų šaltinių, net nežiūrėdami viena ranka valgo iš panašaus skaičiaus šalių atvežtą maistą? Ar tikrai galime atsakyti, kur šiuo metu jie iš tikrųjų yra? Ar tikrai egzistuoja kažkas, kas leistų apibūdinti juos kaip vientisas asmenybes?

Kaleidoskopinis matymas, buvimas keliose vietose vienu metu, nuolatinis dreifavimas tarp skirtingų vertybinių sistemų ir diskursų, fragmentacija, daugialypumas, netolygus laikotarpių pasiskirstymas, judėjimas skirtingomis kryptimis vienu metu daugelio mūsų yra patiriami kas dieną. Mane kaip rašytoją domina, kaip bendros visų taikomos skaitymo praktikos atveria naujas rašymo galimybes. Tarkime, daugelis sekame socialinių tinklų srautus arba nieko bendra neturinčių žmonių iš įvairiausių pasaulio vietų pranešimus. Tokia pasakojimo fragmentacija mums ne tik netrukdo, bet netgi patinka, nes kuo įvairesnis informacijos srautas, tuo jis įdomesnis. Kodėl gi nepasinaudojus šio fragmentuoto srauto ypatybėmis pasakojant apie nano-, mikro- ar kosminius lygmenis?

2014 m. išleistoje knygoje „B and/or an Exhibition Guide In Search of Its Exhibition“ („B ir/arba Parodos gidas, ieškantis savo parodos“) nagrinėjai, kas parodą paverčia paroda. Ar galima sakyti, kad šioje skaičiuoji, kiek kampų turi šiandieninė tapatybė? Kas užkoduota „Daugiakampio“ pavadinime?

„Daugiakampis“ (angl. polygon) pirmiausia yra nuoroda į pasakojimo konstravimo būdą. Prancūzų filosofas René Descartes’as galvojo apie tūkstantį kampų turintį daugiakampį kaip apie pavyzdį, įrodantį, kad tam tikri dalykai kartais būna itin tiksliai apibrėžiami („geometrinė figūra, turinti tūkstantį kampų“ – kas gali būti tiksliau?), tačiau dėl jų sudėtingumo šių beveik neįmanoma vizualizuoti mintyse. Kita vertus, suprasti ar nagrinėti tokias taisyklingas figūras matematiškai nėra itin sudėtinga. Šis tekstas – bandymas įsivaizduoti pasakojimą kaip sudėtingą netaisyklingą daugiakampę figūrą, kuria patogiau keliauti taip, kad nebūtų nuobodu – kampuotu ir raizgiu maršrutu.

Žymos: