Bibliofilo kronikos #2
Viktoras Bachmetjevas
Dar nesu sutikęs žmogaus, kuris mėgtų knygas, bet nemėgtų knygynų. Meno mylėtojai keliaudami lanko galerijas, futbolo aistruoliai – stadionus, o save gerbiantis bibliofilas, atvykęs į naują vietą, visuomet pirmiausia apsižiūrės, kur įsikūrę knygynai, ir susiplanuos savo maršrutus taip, kad užsuktų jei ne į visus, tai bent į keletą jų. Kaip užėjus pas ką nors į svečius 5 minučių šeimininko bibliotekos revizija gan tiksliai nusako jo intelektualinį ir kultūrinį horizontą, taip ir knygynų lentynos neblogai parodo vietinės populiacijos interesus ir intelektualinį skonį. Taigi galėtume sakyti, kad knygynas yra miesto veidrodis, atspindintis tai, kuo šis alsuoja ir kur link eina. Kai kada (tiesa, itin retai, tik išimtiniais atvejais) jis tampa ne tik pasyviu veidrodžiu, bet ir šiuo tuo daugiau – kultūriniu atskaitos tašku ar netgi pokyčių varikliu. Tokie knygynai virsta vietos pažibomis, ikoniškomis institucijomis, pritraukiančiomis ne tik vienišus bibliofilus, bet ir žioplinėjančių turistų srautus: „The Strand“ Niujorke, „Moe’s“ Berklyje ar „Shakespeare and Company“ Paryžiuje legenda peržengia miesto ribas. Neretai už ypatingo knygyno stovi ypatingas žmogus: „City Lights“ San Fransiske įkūrė poetas Lawrence’as Ferlinghettis, „Robert’s Books“ Rygoje – klajojantis britų džentelmenas ir eruditas Robertas Cottrellas, galiausiai už pastarųjų trisdešimties metų charizmatiškiausio Kauno knygyno „Septynios vienatvės“ stovėjo ne kas kitas, o poetas Kęstutis Navakas. Mano mėgstamiausias knygynas Lietuvoje be konkurencijos yra „Eureka!“ Vilniuje. Jis vienas iš nedaugelio, kur vis dar dominuoja knygos, o ne suvenyrai, kava ir mokyklinės prekės. Kaip ir kiekvieną gerą knygyną, jį įsteigė žmogus, kuris visų pirma myli knygas ir tik po to jomis prekiauja.
Roman Koropeckyj „Adam Mickiewicz: The Life of a Romantic“
Ithaca and London: Cornell University Press, 2008
Adomo Mickevičiaus biografiją nusipirkau pernai Krokuvoje „Massolit Books“ (dar vienas knygynas, apie kurį garsas sklinda už jo miesto ribų). Koropeckyj’is tvirtina, kad tai pirmoji šio rašytojo biografija angliškai, bet net jei būtų ir trečioji ar penktoji, ją vertėtų skaityti ne ką mažiau. Jau vien autoriaus atliktas šaltinių tyrimas pateisina šios naujos biografijos leidimą ir nors tikrai nesu Mickevičiaus specialistas, sunkiai galiu įsivaizduoti, kur dar būtų buvę galima pasiknaisioti. Mane pirmiausia domino lietuviškasis Mickevičiaus periodas (studijos Vilniuje ir mokytojavimas Kaune), tačiau jis užima tik nedidelę knygos dalį. Koropeckyj’io tikslas, kurį išduoda pavadinimas, – atskleisti Mickevičiaus kaip romantiko gyvenimą. Ir šia prasme neprilygstamą autoriaus įsigilinimą į šaltinius puikiai atsveria ir kartu papildo objektyvumas, pasireiškiantis švelnia ironija ar tiesiog skaidria ir blaivia Mickevičiaus psichologine analize. Mickevičius, kuris išnyra, yra dvejopas. Viena vertus, tai tipinis romantizmo epochos kūrėjas, kurio individualios aistros, asmeninis, kruopščiai kuruojamas genialumas, susipinantis su mesianistiniais kompleksais, Dievo ir Tėvynės suabsoliutinimas, o kai kada ir sugretinimas verda viename chaotiškame katile, atrodytų, be pradžios ir pabaigos. Šitas Mickevičius nuolat bėga: iš Kauno į Vilnių, iš Maskvos į Peterburgą, iš Šveicarijos į Italiją, iš Paryžiaus į Stambulą. Visąlaik tik į priekį, visąlaik paskui misiją, patikėtą jam Dievo ir jo Tėvynės idėjos. Tačiau greta visuomet yra kitas Mickevičius, o gal veikiau ne kitas, o tiesiog kitoks. Tai nepaprastai apdovanotas poetas, pakankamai anksti supratęs savo talentą ir priėmęs jį ne vien kaip dovaną, bet ir kaip atsakomybę. Galiausiai ši knyga yra ne tik apie Mickevičių kaip romantiką, bet ir apie Mickevičių kaip poetą, kuris ištara „Kam duota, iš to bus pareikalauta“ vadovavosi kaip savo gyvenimo motto.
Peter Banki „The Forgiveness to Come: The Holocaust and the Hyper-Ethical“
New York: Fordham University Press, 2017
Peterio Banki’o monografija bando apžvelgti atleidimo problemą postholokaustinėje filosofijoje. Anot jo, mes, Vakarų pasaulis, Holokausto esame įstumti į aporiją: viena vertus, judėjiškoji-krikščioniškoji tradicija moko ir netgi reikalauja atlaidumo kaip pamatinės dorovinės vertybės, kita vertus, jei dovanojame naciams už dujų kameras, ar taip nelegitimuojame jų veiksmų ir ar tuomet nėra, Dostojevskio personažo Kirilovo žodžiais tariant, „viskas leistina“? Šią dilemą gerai iliustruoja prancūzų filosofo Vladimiro Jankélévitchiaus mąstymas – savo 1967 m. knygoje „Le Pardon“ jis nubrėžia atleidimo kriterijus ir įvardija tai kaip visuomet siektiną moralų veiksmą, tačiau publicistiniuose tekstuose tvirtina, kad Prancūzija kaip valstybė ir visuomenė neturi teisės dovanoti naciams už jų nusikaltimus, nes jie kėsinosi ne į tam tikrą žmogaus aspektą, bet į patį žmogiškumą. Šią mintį dabar jau žinome ir atpažįstame – tai nusikaltimo žmonijai idėja. Civilizuotas pasaulis ne tik sutarė, kad tokie nusikaltimai turėtų būti traktuojami kaip atskira rūšis, bet ir uždėjo jiems tam tikrą neatleidžiamumo štampą – senaties terminas šiuo atveju negalioja. Tačiau tai nereiškia, kad XX a. viduryje Jankélévitchiaus patirta įtampa dingo – tiesiog ji peraugo į įtampą tarp moralinio imperatyvo atleisti ir teisinio imperatyvo to nepadaryti. Būtent tokiame kontekste XX a. pabaigoje ją svarsto Jacques’as Derrida. Banki’o knyga vertinga tuo, kad čia minėta įtampa aiškiai suvokiama ir artikuliuojama, net jeigu jos pašalinti ir nepavyksta taip gerai, kaip norėtųsi autoriui ar skaitytojui.