fbpx

Monika Furmana. Prarastos moters beieškant

Eglė Petreikienė

„Mano valia Veidrodis gali parodyti viską, ko jūs panorėsite, – atsakė Galadrielė. – Bet daug naudingiau yra neįsakinėti Veidrodžiui. Tiesa, tada aš negaliu pasakyti, ką jūs pamatysite. Gal Veidrodis parodys praeitį, gal dabartį, o gal dalykus, kurie dar tik įvyks. Tačiau kam priklauso matyti reginiai – praeičiai ar ateičiai, kartais negali pasakyti net didieji Išminčiai. Ar norite pažvelgti?“

Įsivaizduokime tapytojos Monikos Furmanos kūrybą kaip sidabrinį Galadrielės dubenį: nežinia, ką atspindi jame tyvuliuojantis vanduo. Kokį laiką, patirtis, emocijas ir – svarbiausia – kieno? Gali paaiškėti, kad tai, kas mus žavi, stebina, erzina, sukrečia, gąsdina ar sugėdina jos darbuose – visai ne menininkės, o mūsų pačių atvaizdas juose. Kai veidrodyje per petį stebi nepažįstamąjį, sunku nematyti savęs. Žvelgiant iš šono Monikos paveiksluose ima ryškėti jos išgyventų dramų įspaudai. Kad ir kaip kartais norėtųsi atsieti kūrinius nuo autoriaus biografijos, apsimetant, jog sukauptas patirčių, išgyvenimų ir lemtingų atsitikimų svoris neturi įtakos jo menui, teks pripažinti, kad dieviškas dovanas žiedų pavidalu materializuoti iš oro gali nebent Sathya Sai Baba, o kūrybinis pradas negimsta vakuume, jam lyg daigui išskilti, užaugti ir suvešėti reikia dirvos, palankių sąlygų ir laiko – vaikystės, paauglystės, brandos, tiesiog gyvenimo.

KĄ SAKO MOČIUTĖ?

Menininkė neslepia, kad jai patinka žemiški dalykai, paprastas kalbėjimas, ir savo kūrinius ji vertina kritiškai, vadindama juos „tokia bytavucha, kai įsižiūri“. Pristatydama juos ką tik galerijoje „Meno niša“ eksponuotoje parodoje „MOnikos“, tapytoja prisipažino, kad, norėdama ką nors stipraus sukurti, maištauja prieš aplinką ir prieš save. „Vaikystėje nemėgau savo vardo, jei kas ištardavo – jausdavausi nepatogiai. Taip ir augau lydima to nesmagumo ir jį sekusio pamatinio klausimo – kas su manimi ne taip? Vardo reikšmė „vieniša“ (graik. monos) man reiškė būti „ne prie chebros“. Visgi vienatvėje dažniausiai jausdavausi ypač komfortabiliai, kompensuodavau ją fantazijų pasauliu, kuris atsivėrė kaip plačios Narnijos durys. Vėliau „vieniša“ pakeičiau į „vienintelė“. Tai mane skatino būti originalią ir nesekti masių. Ambicinga, bet dar svarbiau – atsakinga. Pati sau draugas ir pati prieš save maištaujanti.“

Išklausiusi pristatomąjį Monikos žodį jos močiutė neištvėrė: „O Jėzau, šnekėdama taip viską supaprastinai! Tavo paveikslai už tave protingesni.“ Laikykime tokią pastabą pagyrimu: tegul tik visi dailininkai tapo geriau nei kalba. Močiutė yra didžioji Monikos kūrybos kritikė, ją užauginusi ir sudominusi menu. Kūrybinio kelio pradžioje tapytojai buvo svarbūs tik du žmonės – tėtis ir mamos mama. Tikriausiai natūralu paklausti – kodėl?

„Labai nesinori įžeisti mamos, bet taip jau nutiko, – trumpam nutyla Monika. – Tėtis buvo muzikas, akordeonininkas, dirbo konservatorijoje, įkūrė akordeono klasę, vedė savo studentę – mano mamą. Aš atsiradau vėlyvam jo gyvenimo laikotarpy. Jis buvo iš tiesų dėmesingas tėvas, nuoširdžiai manimi džiaugėsi, tačiau gana greitai išsiskyrė jųdviejų keliai, mama nusprendė toliau ieškoti laimės. Supratau, kad geri tėčiai nebūtinai yra geri vyrai. Po tėvų skyrybų iki aštuonerių metų gyvenau kartu su močiute, kol mama susirado kitą vyrą. Ji paklausė: „Gal nori pas tėtį?“ Sakau, noriu. „Tai ir varyk.“ Apsisukau ant kulno ir išėjau. Gyvenome dviese Nemenčinės plente, mediniame namuke prie pašto. Pasikūrendavom krosnį, bendraudavom, žaisdavom. Tėtis tuo metu dirbo vaikų muzikos mokykloje Naujininkuose, tad pati gamindavausi pietus, kartais tiesiog suvalgydavau visą stiklainį uogienės ar kondensuoto pieno su batonu. Prie namų augo lazdynai, eglės, pušys – vešlus miškas, kuriame ganiausi dažniausiai viena. Kartais man būdavo gaila tų aukštų pušų: stovi tokios kantrios, žiemą šąla. Išsinešdavau iš namų visas paklodes joms apvynioti, apraišiodavau ir laikydavau apglėbusi medžio kamieną galvodama: varge, varge, gal jis nors kiek sušils. Draugių neturėjau, dažniau lakstydavau lauke su berniukais, spardydavom kamuolį, darydavom lankus, turėjom savo štabą. Ilgą laiką maniau, kad esu bernas, bėgiodavau atsagstytais marškinėliais, kol vieną kartą pusbrolis davė pastabą: „Gal jau tu užsisek.“ Močiutė, kuri manim rūpinosi, kartais atvažiuodavo, atveždavo knygų, paimdavo nešvarius drabužius, išskalbdavo, išlygindavo ir grąžindavo švarius. Ji taip prisimena mano vaikystę: „Ateinu aplankyt, o Monika parlekia visa atsilapojusi, murzina, išsišiepusi iki ausų, iš paskos – šeši šunys, vieni kitus dulkina tie gyvulėliai, o ji nereaguoja.“ Turėjau visišką laisvę.

Mano močiutė – meniška siela. Ji nebuvo profesionali dailininkė, tačiau liejo akvarelę, tapė dar nuo tremties laikų. Net ir Sibire sugebėjo įsigyti aliejinių dažų. Jos butas – savotiškas muziejus: negali praeiti, nes visur pilna meno kūrinių iš įvairių jos kūrybinių etapų. Kol gyvenau pas močiutę, nuo dvejų metukų man viskas būdavo paruošta – tik piešk. Ji tebesaugo mano pirmųjų piešinių dėžę.“

SU TĖVU IR BE JO

Gyvendama su tėčiu Monika jautėsi lyg rojuj. Tačiau pradėjusiai bręsti trylikametei kilo vidinių dramų – visi vaikai turi abu tėvus, o jai mama iškėlė ultimatumą: „Arba tu sugrįžti pas mane, arba nesimatysim.“ Monika nusprendė grįžti, tik nedrįso apie tai prisipažinti tėčiui. Išsikraustymas įvyko per vieną dieną, jam būnant darbe. Prieš išeidama parašė gražų atsisveikinimo laišką, kad viskas faina, jį labai myli, bet žiauriai trūksta mamos. Vakare tėtis grįžo į tuščius namus. Jiedu turėjo kambarinį šuniuką, kuris, mergaitei išsikrausčius, po savaitės padvėsė – užsikrėtė pasiutlige, apvėmė visus namus. Monika pamena, kad nuvažiavusi jų plauti rado tėtį be galo sunykusį – tokio liūdno jo gyvenime nebuvo mačiusi. Dar už savaitės jis mirė. Monika ligi šiol save dėl to kaltina. Likusiai pas mamą paauglei prasidėjo labai sunkus periodas.

„Nebuvau mylima, švelniai tariant, – atvirauja ji. – Bet vėlgi turėjau visišką laisvę – jokios kontrolės, kur eini, ką veiki, ką valgai. Ilgainiui mama nustojo pirkti man maistą, užsirakindavo savo kambaryje ir mane ignoruodavo. Kartais badas priversdavo parduotuvėse vogti maisto produktus. Sykį mane pagavo, suėmė, bet tyrėjas paleido, net baudos neskyrė – sakė, nenori man gyvenimo gadinti. Daugiau ten niekada negrįžau. Gyvenau virtuvėje, tuščiame šaldytuve laikydavau knygas. Valgydavau sausainius „Gaidelis“. Ji liepė pasiimti našlaitės pašalpą ir gyventi, kaip noriu. Maištavau. Pradėjau nebegrįžti namo, rūkyti. Kai užsirūkiau namie, pasiuto. Lankiau S. Konarskio mokyklą, kurios direktoriumi buvo tapytojas J. Miliūnas, puikus pedagogas. Jis mane labai gerai vertino, ir tai man įstrigo – kad kažkur galiu būti teigiama. Nors mokslai griuvo bedugnėn, mokyklą pabaigiau neblogai. Beje, vaikystėje mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokyklos fortepijono klasėje, bet vėliau, apsigyvenusi su tėčiu, ją apleidau. Verkdavau, kaip nenorėjau groti. Nors man gerai sekėsi ir mokytoja labai liūdėjo, kai mečiau muziką, bet tuo požiūriu turėjau laimingą vaikystę. Po to išgyvenau etapą, kai jaučiausi lyg bedugnėje, tada galvojau: velnias, kodėl manęs nespaudė prie fortepijono? Vėliau tą spragą užpildė dailė.

2018-11-22