GINTARAS PATACKAS | Poezija

Laisvės alėjos šimtmečiui

Baigias mano lempelėj aliejus,
Akys niaukias ir daros tamsu.
Pasivaikščiot einu į Alėją,
Paklausyti tenykščių balsų,

Pakvėpuot tyru oru Soboro,
Pasidžiaugti reklamų ugnim.
Jau seniai trūksta man šviežio oro
Dovanos, patikėkit manim.

Laisvėj pilna garbių miestelėnų,
Pasivaikščioti veda šunis,
Aiškiai šviečia mėnulio melionas
Tol, kol saulė rytinė nušvis.

Taip nuščiuvo gamta, ir nešalta
Nuo žmonių. Aš jaunystę menu.
Atlapoju plačiai juodą paltą
Ir išpūtęs krūtinę einu

Prospektu Nikolajaus. Likimas.
Šimtas metų sukako dabar,
Kai ji Laisvės alėja vadinas.
Kaizerštrasė… Ji – Laisvė, arba

Tai, ko trokštam visi mes be galo.
Nuo minčių ima suktis galva.
Ji – tikra. Tai ne koks surogatas,
Ja didžiuojas visa Lietuva.

Sako: einame Laisvę šlifuoti
Tol, kol deimantu ji suspindės.
Kas galėjo anksčiau pagalvoti,
Kad atspės ji plakimą širdies.

„55° samanės“, 2018 01 26

Diena

Šita diena praėjo kaip dama,
Kaukšėdama aukštais kulnais batukų,
Už pavadėlio šunį vesdama,
Aplinkui galvą baltos snaigės sukos.

Viduramžiuose vidury žiemos
Skambėjo taurės ir liepsnojo laužas,
Kol snaigės susilaukdavo pirmos.
Gražumas šitoks, kad net širdį gniaužia.

Įsimylėti žiemą nesunku –
Išeit į mišką, apkabinti medį,
Nakvot pusnyne guolyje meškų,
Pajust buvimo džiaugsmą pirmapradį.

Štai – ąžuolas ir eglė, jo sesuo,
Išdygus pakrašty prie Ąžuolyno.
Nuo kalno matos Nemuno vanduo,
Kuris gatves energija maitina.

Diena praėjo. Darosi tamsu,
Tačiau visur užsidega reklamos.
Paplokime visi, prašau, bisu,
Kad mes neatsispyrėm grožiui damos.

„La Fin“, 2018 01 26

Žymos: