Pastatas Londone (15 Clerkenwell Close, Klerkenvelas). Chriso Woodo nuotrauka. Publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją
Andrius Ropolas

Bjaurizmas – kai neatrodyti gerai reiškia atrodyti gerai

Pernai architektas Aminas Taha Londone užbaigė daugiabučio namo projektą, kuris iškart sulaukė ekspertų dėmesio ir gavo vieną svarbiausių Didžiosios Britanijos Karališkojo britų architektų instituto (angl. The Royal Institute of British Architects – RIBA) apdovanojimą. Tuo pačiu metu vietinė seniūnija liepė pastatą nugriauti. Pagrindinė priežastis sulyginti su žeme naujutėlaitį daugiabutį buvo ta, kad jis tiesiog negražus.

Prestižinių Didžiosios Britanijos apdovanojimų komisija šį statinį liaupsino kaip „puikiai subalansuotą rankų darbo meno kūrinį“, o štai Islingtono seniūnija išvydusi rezultatą pakraupo ir pradėjo ieškoti visų įmanomų priekabių, kad galėtų atšaukti išduotą statybos leidimą. Žinoma, nėra jokių įstatymų, pateisinančių negražių namų naikinimą, todėl valdžios atstovai šiuo metu bando įrodyti, kad architektas nepateikė reikiamos informacijos apie pastato estetiką ir apdailos medžiagas, taip suklaidindamas seniūniją. Jos darbuotojus galima suprasti, nes daugiabutis tikrai išsiskiria iš konteksto – grubaus akmens, kuriame yra fosilijų, fasado elementai, sumaišyti su lygaus akmens blokais, primena nebaigtą statyti arba apleistą, apgriuvusį namą. Tai jokiu būdu nėra tipinis banalus Londono pastatas. Jis turi charakterį, o savitumas istoriniuose šio megapolio rajonuose paprastai nepageidaujamas, ypač jei „išsišokėlis“ panašus į griuvėsius. Tačiau būtent ši estetika ir statybos meistrystė sužavėjo architektūros ekspertus. Tai – populiarėjančios bjaurizmo architektūros mados pavyzdys.

Jeigu iki šiol neteko girdėti apie bjaurizmą – viskas gerai. Kol kas internete šis žodis pavartotas vienintelį kartą Supermama.lt forume (toli gražu ne architektūros kontekste). Pats terminas yra būdvardžio „bjaurus“ ir tarptautinių žodžių priesagos „-izmas“ junginys. Naujas žodis reikalingas apibūdinti ir suprasti naujausias architektūros tendencijas, kurių neaprėpia jokios šiuo metu egzistuojančios sąvokos. Ispanų kalboje yra panašus žodis „feismo“, reiškiantis labai vidutiniškos kokybės architektūrą, infrastruktūros ar bet kokius kitus darbus, menkinančius aplinkos estetiką. Terminas dažniausiai vartojamas Galicijos provincijos architektūrai apibūdinti, tačiau yra paplitęs po visą Ispaniją ir Portugaliją. „Feismo“ – tai, ką galima rasti feisbuko grupėse „Kolūkinis barokas“ ir „Ugly Belgian Houses“: regio­nuose stovintys pastatai, sukurti be architekto arba su labai prasto architekto pagalba, kurie yra tokie keisti, kad tampa savotiškai gražūs ir įdomūs. Bjaurizmas turi kitą reikšmę ir nuo „feismo“ skiriasi tuo, kad bjaurizme daug dėmesio skiriama detalėms. „Feismo“ gimsta iš nemokėjimo, nežinojimo ar aplaidumo, o bjaurizmo rezultatas panašus, tačiau kuriamas gerų architektų, sąmoningai ir dėmesingai. Galima palyginti dar paprasčiau – „feismo“ yra vaikiška teplionė ant lapo, o bjaurizmas – Jacksono Pollocko tapyba. Bjaurizmas nesiekia miestų paversti bjauriais ir tai jokiu būdu nėra bandymas pateisinti daugybę negražių ir nevykusių pastatų mūsų aplinkoje; gera bjaurizmo architektūra yra graži, tiesiog truputėlį kitaip, nei mums įprasta.

Naujasis grožis – pisuaras ir privemta lova

Tai, kas anksčiau buvo bjauru, dabar tampa gražu. Šis virsmas neįvyko staiga, modernaus meno pasaulyje jis trunka jau šimtmetį. Viskas prasidėjo nuo Marcelio Duchamp’o 1917-aisiais sukurto „Fontano“ – garsiausio jo darbo. Apverstas galerijoje eksponuojamas pisuaras pradėjo revoliuciją, po kurios suprasti modernų meną naudojantis grožio sąvoką tapo neįmanoma. Vėliau ryškius pėdsakus paliko abstraktaus ekspresionizmo dailininkas J. Pollockas, kurio paveikslus pamatę pirmą kartą daugelis sako: „Juk ir aš taip laisvai galėčiau“, Andy’is Warholas su savosiomis poparto provokacijomis ir dabar Jeffas Koonsas bei jo puiki pardavimo vadyba. Naũjos grožio sampratos ir kūrybos būdai po truputį veikia architektūrą – ji perima mene jau išbandytus principus.

Modernus menas nebūtinai siekia būti negražus, tačiau estetinis grožis nebėra pagrindinis jo vertinimo kriterijus. Lygiai tas pats vyksta ir architektūroje – jau modernizmo laikotarpiu svarbiausia buvo funkcija, diktuodavusi formą, o drauge ir mūsų matomą rezultatą. Įsitvirtinus postmodernizmui ir konstruktyvizmui, į pirmą vietą stojo idėja bei architektūros perduodama žinutė, estetika – tik po jų. Dabar grožį prilyginame prasmei – jei pastatas ją turi, tuomet dažniausiai jis yra gražus. Socialiai jautri architektūra automatiškai tampa gera, nes pasakoja mums įdomias istorijas, nesvarbu, kad ji atrodo neįprastai, yra kuriama iš pigesnių medžiagų. Pavyzdžiui, plačiai žinomi architekto Alejandro Aravenos prieš keturiolika metų suprojektuoti pusiau baigti gyvenamieji namai Čilėje. Nors estetine prasme nėra niekuo ypatingi, tai neabejotinai yra pavyzdinė ir savo idėja labai graži architektūra. Statyti kaip socialiniai būstai, šie namai sąmoningai buvo suprojektuoti neužbaigti – kiekvienas jų kurtas taip, kad atitiktų visiškai minimalius išgyvenimo poreikius, tikintis, kad ateityje jų rezidentai patys plės statinius. Tokia strategija leido suteikti daugiau būstų, kartu paliekant laisvę patiems gyventojams. Praėjus keletui metų architekto prognozė išsipildė – tuščios namų ertmės buvo užpildytos naujais kambariais. Dabar chaotiškai atrodantys statiniai, sužinojus jų istoriją ir prasmę, tampa labai įdomūs ir gražūs.

Žymos: