Alesia Borsch (Baltarusija), originalaus tapybos darbo autorius – Vasily Pukirev
Urtė Karalaitė

„Artists With Belarus“: Nemunu prieš srovę plukdom šiaudelį

Bijau visokių formų agresijos – pakelto balso ar rankos, muštynių mieste ir vaikėzų apsistumdymų. Net filmus su tikrovišku smurtu man sunku žiūrėti („Rembo“ ir kiti panašūs nesiskaito). Žinoma, pastebėjusi tai, susimąsčiau, kodėl, nes tiesioginio smurto lyg ir nesu patyrusi. Netrukau visko suvesti į tuomet 4-metės Urtės patirtis 1991-ųjų sausio įvykių metu. Maža, bet ypač imliai pasaulį siurbianti galvelė tada viską, ką girdėjo ar matė per šnypščiantį „Tauro“ televizorių, saugojo atmintin. Turėjau ir aiškų planą – jei reikės bėgti, lėlės jau buvo paruoštos evakuacijai. Bėgti neteko, bet sapnuose ir reakcijose į agresija persunktus įvykius tos emocijos sugrįžta mano gyveniman iki dabar.

Paprastai stebėdama susirėmimus ar kitus išpuolius pasaulyje, juntu tą pačią baimę bei norą atsitraukti, tačiau prasidėjus protestams Baltarusijoje ir brutaliems jų malšinimams, atradau ir kitą vis augančią emociją, kuri pasirodė stipresnė. Pyktis nugalėjo baimę. Kunkuliavęs nuo pat lemtingos rugpjūčio 9 dienos, ieškodamas, į kokį realų veiksmą ar fizinį kūną transformuotis, galiausiai jis sprogo spalvomis iniciatyvos „Artists With Belarus“ pavidalu.

Šis judėjimas subujojo socialiniuose tinkluose „Instagram“ ir „Face­book“, kur menininkai iš viso pasaulio kviečiami kurti ir dalintis įvykius Baltarusijoje atliepiančiais, kritikuojančiais ar protestuojančius baltarusius palaikančiais savo vizualiniais kūriniais. Galima pykti ant socialinių medijų dėl įvairiausių jų minusų, bet kol kas geresnio ir greitesnio viešinimo kanalo, berods, nėra. Jau pirmąją iniciatyvos dieną ji žaibiškai išaugo – perlipusi Lietuvos sienas, pasklido po kaimynines šalis, o tuomet greitai pasiekė ir tolimesnius pasaulio kampelius. Savo darbus dažniausiai publikuoja menininkai iš mūsų regiono (Baltarusija, Lietuva, Lenkija, Ukraina), tačiau vis dažniau prisideda ir kūrėjai iš įvairiausių pasaulio kraštų, o bene labiausiai šį judėjimą palaiko Rusijos menininkai.

Būtent vizualusis iniciatyvos pavidalas natūraliai sugrąžina į 1991-ųjų Lietuvą. Tomis sausio 12–13 dienomis, kuomet visi daugiabučio suaugėliai buvo išvažiavę kas kur – prie Seimo, TV bokšto ar Kauno savivaldybės, mama, besilaukianti mano sesės, liko namuose, o jos globon buvo patikėti visi devynaukščio vaikai. Šiaip buvo labai smagu, retai pasitaikydavo tokių „vakarėlių“. Vis tik giliai viduje, panašu, labai gera nebuvo. Ką tada veikėm? Piešėm – tai, ką girdėjom, matėm, sapnavom, kas mus neramino, bet dar nemokėjom apie tai kalbėtis. Tačiau dabar, kai prisiminimuose radau tinkamą formą savo emocijai ir idėjai įkūnyti, šį stiprų vizualinį įrankį naudoju jau kiek kitaip.

Žymos: