1890 m. gruodį Antonas Čechovas savo leidėjui ir draugui Leikinui rašė: „Nuo atvykimo į namus dienos man prasidėjo vadinamoji permaininga širdies veikla, arba, kaip šią ligą įpratau nusakyti pats, širdies permušimai: kiekvieną minutę mano širdis kelioms sekundėms sustoja ir dar apima guminio kamuoliuko krūtinėje jausmas; tai vyksta kiekvieną vakarą, rytais lengviau.“ Čechovas buvo ką tik grįžęs po kelių mėnesių kelionės į rytus: jis pervažiavo visą Sibirą (beje, dar iki Transsibo atidarymo), tris mėnesius praleido Sachaline, o paskui persikėlė į Japoniją (kur, kaip pažymi geriausias jo biografas Donaldas Rayfieldas, susipažino su vietinės sekso industrijos papročiais), galiausiai, – garlaiviu aplink viską, kas tik gali pasitaikyti pakeliui laivo, plaukiančio iš Nagasakio į Sankt Peterburgą priešinga nei rusiškosios eskadros nelaimingųjų kelio po 14 metų kryptimi, – namo, į Rusiją, kur jį pradėjo ėsti įvairūs negalavimai – nuo širdies sutrikimų iki lėtinės tuberkuliozės. Viena geriausių rusų literatūros knygų „Sachalino sala“ (Остров Сахалин, 1895) radosi kaip tik po šių magelaniškų (net žvelgiant iš dabartinių skraidymo laikų) klajonių.

Ją dievino liaudininkai, parimusi virš jos ašarojo Sofija Andrejevna Tolstaja, ją nušvilpė rašytojai iš to paties laikraščio, kurio pažymėjimą Čechovas rodė Sachalino valdžiai. Sovietiniuose rinktiniuose raštuose, išleistuose metai iki Chruščiovo nuvertimo, redaktoriai apie šią knygą rašo prastai slėpdami sumišimą: privalomai smerkdami carizmo siaubą, jie puikiai supranta, kad, lyginant su po 1953 m. ištuštėjusiu Gulagu, Sachalino katorga su Aleksandrovsko gatvėmis besitrainiojančiais katorgininkais – tikras kurortas. Ypač pritemptai atrodo priekaištai prakeiktai autokratijai, kuri esą su tam tikru nuogąstavimu reagavo į rašytoją, pasirodžiusį Sachaline be jokių papildomų dokumentų, išskyrus „korespondentinį blanką“ iš „Novoje Vremia“. Čechovas tris mėnesius gyveno tarp nuteistųjų, vaikštinėjo beveik visur, kur panorėjo, suorganizavo asmeninį, privatų tremtinių ir nuteistųjų „surašymą“, o generalgubernatorius jei ką jam ir patarė, tai laikytis atokiau nuo politinių kalinių. Tačiau Antonas Čechovas į Sachaliną vyko ne dėl politikos, jis ten nusidangino dėl rusų gyvenimo sociologijos. Įsivaizduokime žurnalistą – netgi ne sovietinį, ne 1963 metų pavyzdį, o dabartinį „purvo grėbtuvą“, kuris nusitrenktų į rusiškus lagerius (ar bent į kolonijų gyvenvietes), turėdamas vien tik žurnalisto pažymėjimą. Kaip toli jis nukaktų?