EUROPUDINGAS, ARBA KELIAUTOJŲ KINOSTOPU VADOVAS PO EUROPĄ
Donata Bocullo
Romantinėje režisieriaus Michaelio Haneke’ės dramoje „Meilė“ (Amour, 2012) Džordžas (akt. Jeanas-Louis Trintignant’as) savo žmonai Anai (akt. Emmanuelle’ė Riva) pasakoja vaikystės istoriją, kaip grįžęs iš jaudinančio kino filmo bandė vyresniam pasipūtėliui berniukui nusakyti tai, ką matė ir patyrė. Būtent žodis „patyrė“ (arba „išgyveno“) čia yra raktinis. Iki šiol mano galvoje įstrigusi Džordžo frazė: „Neprisimenu filmo, bet prisimenu jausmą.“ Andrius Šatas (akt. Algirdas Latėnas) Arūno Žebriūno dramoje „Riešutų duona“ (1978) taip pat negalėjo įminti, į ką jo mama žiūrėjo pasimatyme su tėčiu, nes ji buvo susitelkusi visai ne į pasakojimą ekrane, o „į tą seną kvailį su skrybėle ir lakuotais batais“. Nors straipsnyje ir nebus kalbama apie konkrečius filmus, kurie palieka gilų įspūdį, tačiau pasimiršta jų pavadinimai, šis kino nostalgijos arba svajonės efektas labai svarbus liečiant kino turizmo temą. Kino turizmas – tai alternatyvi marketingo priemonė, susijusi su filmų žiūrėjimu ir kelionėmis aplankant šalis bei vietas, kur jie gimė. Savo virtualų turistinį maršrutą pratęsime sustodami keturiose skirtingus minėtojo reiškinio aspektus apžvelgti leisiančiose stotelėse.
Kelionės kryptis – europietiškas kino turizmas
Poetas T. S. Eliotas yra pasakęs: „Tai, ką mes paprastai vadiname pabaiga, tėra pradžia. O tam, kad pabaigą pasiektume, turime pažinti pradžią. Taigi, pabaiga visuomet yra ten, kur viskas prasideda.“ Bet kurgi ieškoti kino turizmo ištakų? Gal pasibaigus filmui, besisukant pabaigos titrams? O gal kino turizmas prasideda dar prieš patį ekranuose atsidursiančios istorijos sukūrimo procesą? Panagrinėkime dviprasmišką klausimą, kaip išprovokuoti nostalgijos jausmą kine, kad jis skatintų mus keliauti į tas vietas (šiuo atveju Europoje), kurias matėme filmuose, bei kokiu būdu išnaudoti kiną kaip „nuotolinio“ turizmo tarpininką.
„Europudingas“
Kadangi, prisimindami austrų kino režisieriaus ir scenaristo M. Heneke’ės „Meilę“, mintimis jau nusikėlėme į europinio kino kontekstą, galime pakalbėti ir apie kitą žaismingą, o kartais ir neskoningą „europudingo“ sąvoką (mintyje turiu ne Cédrico Klapischo 2003 m. komediją tuo pačiu pavadinimu, nors jos turinys gal kiek ir atitinka šio reiškinio apibrėžimą). Kino ir Europos studijų tyrėja Mariana Liz 2015 m. leidinyje „The Europeanness of European cinema: Identity, meaning, globalisation“ kaip tik aprašo bendros kino produkcijos ir termino „europudingas“ santykį: „Jei manoma, kad bendrai prodiusuotas filmas siūlo dirbtinį nacionalinių kultūros elementų derinį, kad įtiktų finansuotojams ir, ko gero, žiūrovams, tačiau nesugeba įtikinti, jis gali būti vadinamas paniekinančiu terminu „europudingas“, nurodančiu organiško pagrindo stygių atpažįstamame (nacionaliniame) kontekste“, – teigia ji.
Ar tikrai „europudingas“ toks neskanus lyg tąsi kultūrinės įvairovės košė? Galbūt kelioms Europos šalims įmanoma drauge sukurti įtaigų pasakojimą, kur nacionaliniai kultūros elementai bei skirtingų valstybių turistiniai maršrutai darniai sugyventų? Vis tik bendrakūrystėje vietiniai interesai pralenkia bendros gerovės iliuziją. Statant filmą, režisieriaus idėjos įgyvendinimą varžo prodiuseriai arba studija, finansavimo lubos ir kt. Žinoma, tokie išoriniai trikdžiai, kai kino studijos diktuoja savo naratyvą (kultūrinį ar politinį), dažnesni JAV, bet ir europietiškas kinas susiduria su tomis pačiomis problemomis.
Europietiškas kinas
Vokiečių kino režisierius, ilgametis Europos kino akademijos pirmininkas Wimas Wendersas 2012 m. interviu teigė, kad „europietiškam kinui trūksta svajonės“. Gal ir tiesa, būtent svajonės europietiškas kinas nepažada (su romantiškomis Amelijos, gyvenančios Monmartre, išimtimis) – jis rodo bergmanišką realybę, žaidimą šachmatais su mirtimi. Pasak tinklaraštininko Stuarto Fernie’io, „Europos kiną galima priskirti meniniam atsakui į didžiulį Holivudo komercinių, serijinės gamybos, pramoginių filmų antplūdį, prasidėjusį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tai lėmė, kad Europa buvo palanki terpė kurti eksperimentinį, politinį, kūrybišką, palyginti nekomercinį ir sudėtingą kiną“.
Žinoma, tokių filmų tradicija turi stilistinį tęstinumą ir kituose kontinentuose (Woody’is Allenas daug išmoko iš Ingmaro Bergmano, Quentinas Tarantino įkvėptas Sergio Leone’ės eurovesternų etc.). Vis tik vietą Senajame žemyne randa ir vietinės reikšmės komercinis kinas, kuris, nors mažiau autentiškas bei rimtas, bet savo auditoriją turi. Bent jau Lietuvoje žiūrimiausių / žiūroviškiausių kino teatruose rodytų filmų topuose pirmaudavo būtent jis. Lietuvos kino centro 2019 –2020 m. duomenimis, aukščiausiose pozicijose rasime būtent lietuviškų kino filmų pavadinimus („Pats sau milijonierius“; „Tobulas pasimatymas“; „Importinis jaunikis“). Taigi posakis „savame krašte pranašu nebūsi“ šiuo atveju negalioja. Nors kartais nacionalinis kinas savo auditoriją suranda tik svetur, tiksliau, tarptautiniame kontekste – juk globaliame pasaulyje neturtėtų būti nieko svetimo. Kino festivaliuose pristatomi autoriniai, iš pirmo žvilgsnio tik nacionalinės reikšmės kūriniai sulaukia tarptautinio pripažinimo. Subtitrai jau nebėra trūkumas, kliūtis, norint pažinti kitas kultūras. Šių metų „Oskaruose“ geriausiu tarptautiniu kino filmu arba geriausiu filmu užsienio kalba tapo komiška danų režisieriaus Thomo Vinterbergo drama „Dar po vieną“ (Druk, 2020). O ar dar po vieną kartą žiūrime europietiškus filmus arba serialus? Ar europietiškas kinas yra kultinis arba gali toks tapti? Kokius kūrinius cituojame, kas vis neatsibosta? Vyresnysis „Forbes“ bendradarbis Paulas Tassis rašo, kad „Netflix“ serialas „Tamsa“ (Dark, 2017 –2020) yra labiausiai psichologiškai varginantis šou, kokį jis kada nors matė, tačiau tai – vienas geriausių mokslinės fantastikos serialų. Ar šis vokiečių darbas po kurio laiko bus vadinamas kultiniu? Ar „Tamsos“ fanai rinksis, o gal jau renkasi kelionės maršrutus pagal jos filmavimo lokacijas?