HALF EMPTY HALF FULL #18, 2019. Inkjet spauda, pritvirtinta prie stiklo, silikonas
Gintarė Žaltauskaitė

VYTAUTAS KUMŽA. FOTOGRAFIJA KAIP ATSPIRTIES TAŠKAS

Amsterdame gyvenantis ir kuriantis Vytautas Kumža į Lietuvą sugrįžta stebindamas fotografijomis bei personalinėmis parodomis; nuolatinius žanro ribų tyrinėjimus atskleidžia jo nuotraukose užfiksuoti skulptūriški objektai. Jaunasis menininkas apdovanotas Ron Mandos galerijos fotografijos talento (2017) ir „Sybren Hellinga“ meno prizais (2019), tapo Europos fotografijos (2016), „StartPoint“ (2017) prizų ir „Rabobank Dutch“ nacionalinio fotografijos prizo (2018) bei Rygos fotografijos bienalės (2018) nominantu. Nors V. Kumžos pavardė Lietuvoje dar nėra plačiai žinoma, jo kūriniai jau įtraukti į Nyderlandų LAM muziejaus, „KPMG“ bei „Swedbank“ meno kolekcijas ir „Lewben Art Foundation“ meno fondą.

„Amsterdame praleidau jau trečdalį savo gyvenimo, tad galiu jį vadinti namais. Vos tik atvykus buvo smagu viską po truputį pažinti, bet dabar miestas – kaip ant delno. Olandija nėra didelė, čia jauku, tačiau kuo ilgiau gyvenu Amsterdame, tuo sudėtingiau darosi, nes jame vyraujanti laisvė suteikia daugybę (gal net per daug) pasirinkimų, – pasakoja Vytautas. – Tiek kalbant apie gyvenimo būdą, tiek apie kūrybinį kelią, viskas leidžiama ir toleruojama, tad po kelerių metų turėjau sau atsakyti, ką ir apie ką iš tikro noriu kurti. Dabar jaučiuosi čia įsitvirtinęs, turiu puikią kūrybinę studiją, tačiau daugelis Amsterdame neužsilieka; sakoma, kad dažnam tai – tik laikina stotelė. Man jis patinka, jaučiuosi šio kultūrinio miesto dalimi. Tikriausiai niekada nebūčiau pagalvojęs, kad pristatant Amsterdamo kultūrinį lauką ir jo kūrėjus į mano studiją atvyks Bostono universiteto studentai.“

V. Kumžos kūrybinio kelio pradžia – nesuvaržyta ir intuityvi. Nors fotografo šeimoje menininkų lig šiol nebuvo, Vytautas džiaugiasi, kad tėvai neprieštaravo jo pasirinkimui: „Tik­riausiai jiems užteko matyti užsidegimą, kaip savo jėgomis siekiu užsibrėžtų tikslų.“ Aktyvų susidomėjimą menais lydėjo taikomosios fotografijos studijos Vilniaus dizaino kolegijoje (VDK) bei mainų programa, antrame kurse pirmą kartą atvedusi į Nyderlandus (būtent ji atvėrė kelią meistriškumo pamokoms pas vietos menininkus ir tolimesnėms studijoms Hagos Karališkojoje meno akademijoje). Kaip įspūdingiausią praktiką Vytautas prisimena darbą portretų ir mados fotografų Anuschkos Blommers ir Nielso Schummo studijoje: „Dėstytojo J. Balčikonio paragintas, susisiekiau su jų draugu, olandų fotografu Thomu Manneke. Dalį savaitės drauge važinėdavome dviračiais aplink Amsterdamą – padėjau kurti medžiagą jo knygai, ryškindavau ir skenuodavau negatyvus (taip labai daug išmokau apie analoginę ir dokumentinę fotografiją), o likusias dienas praleisdavau studijoje. A. Blommers ir N. Schummas yra tikri studijinio apšvietimo meistrai, pas juos įgudau pasitelkdamas primityvius techninius niuansus išgauti norimą rezultatą.“ Būtent šių fotografų paskatintas Vytautas stojo į Gerrito Rietveldo akademiją Amsterdame. „Man tai buvo puiki profesinė slinktis, savotiškas perėjimas nuo techninių žinių, kurias įgavau Vilniuje, prie teorijos ir koncepcijos. Jau tada suvokiau, kad noriu kardinaliai kitokių studijų, troškau atrasti savo individualų braižą, įgauti vaizduojamojo meno žinių. Vizualiųjų menų kursą fotografijos katedroje baigėme vos penki, tad net neverta aiškinti, kokia tai kamerinė patirtis!“ – sako jis.

KITOS REALYBĖS FORMOS

Kaip turėtų atrodyti jo darbai, pradžioje Vytautas dar neįsivaizdavo: „Mano kūrybinė raiška išsivystė per įvairias patirtis, pradedant nuo fotografijos techninių įgūdžių perpratimo, baigiant skirtingų medijų suvokimu ir jų įtraukimu į kūrybinį procesą. Puikiai pamenu dėstytojo, skulptoriaus Edwardo Clydesdale’o Thomsono raginimą nenugludinti darbų, palikti matomas rankų žymes. Tokie kūriniai anuomet man atrodė neužbaigti, tarsi maketai tolesnei produkcijai. Atėjus iš gana sterilios studijos aplinkos, tai buvo tiesiog neįprasta ir net atgrasu“, – studijas prisimena pašnekovas.

Jaunojo menininko siekis – sukurti alternatyvią realybę su sava logika bei struktūra, kurioje susipintų butaforiniai objektai ir tokios erdvės, kaip kino ar reklamos filmavimo aikštelės. „Viename teoriniame darbe rašiau apie Vilniaus Lazdynų mikrorajono utopinę viziją, jos sukūrimą bei žlugimą, o šiuo metu vis labiau domina žmonių paliekami pėdsakai, tai, kokią prasmę jie neša, kaip aplinka kinta nuo mūsų norų ar interpretacijų, – paaiškina Vytautas. – Naudoju vis natūralesnes medžiagas ir erdves, simbolius.“

Žymos: