Praėjusį rudenį išėjusi Indrės Jonušytės pasakų suaugusiesiems knyga „Fabulae spectacula“ (lot. „Pasakų spektakliai“) skaitytojų priimta nevienareikšmiškai. Pirmieji spaudoje pasirodę atsiliepimai siūlė jos neskaityti ir net nevartyti prieš miegą, mat tiek tekstai, tiek siurrealistinių dailininko Nojaus Petrausko paveikslų reprodukcijos per daug audrina vaizduotę. Ko gero, dėl tų pačių priežasčių vieni šį menišką pasakų rinkinį vadina įspūdingu, kitiems jis per sudėtingas, tretiems išvis atrodo kaip nepavykęs šešių populiarių tradicinių romanų autorės eksperimentas.

Apie „Fabulae spectacula“ kalbasi leidinio redaktorė Liuda Jonušienė, knygų apžvalgininkė Asta Sarapienė, rašytoja Rugilė Audenienė, prisiekęs fantastinės literatūros skaitytojas ir žinovas Vytautas Paliukas, psichologė Eglė Žeromskaitė-Zubienė, dailininkė Asta Radvenskienė bei režisierius Vytautas Balsys.

Liuda Jonušienė: Ant knygos nugarėlės jos autorė Indrė Jonušytė, be kita ko, rašo: „Kurdama tradicinę prozą – populiarius romanus, noveles, – jaučiausi visai neblogai. Romantika buvo tarsi skersvėjis mano galvoje. O giliai širdyje visada žavėjausi fantastika. Ir ne šiaip ji domino, traukė, o tiesiog lipo iš pasąmonės, nuolat mane lydinčių sapnų ir virto į šią knygą sudėtais tekstais. Fantastinės literatūros srityje aš naujokė, todėl kritikuokite, bet būkite atlaidūs.“ Deja, meno pasaulis negailestingas. Tačiau blogiausia kūrėjui yra tyla ir abejingumas. Todėl nutariau paprovokuoti „Fabulae spectacula“ skaičiusius – ką manote apie visgi retą paukštį lietuviškos literatūros padangėje?

Rugilė Audenienė: Skaitau leidinį, kuris mane stebina. Gerąja prasme. Tekstai apibūdinami kaip pasakos suaugusiems, o aš pridurčiau – tikras malonumas fantazijai ir socialinė fantastika. Pasakojamos įvairios planetų, civilizacijų istorijos: atsiradimo, gyvenimo, užkariavimų, išsivadavimų, skirtingų rūšių bendravimo. Pradžioje kaip suaugusi skaitytoja buvau įtari, bet labai greitai tie fantastiniai pasauliai, pilni įdomiausių kraštovaizdžių, keisčiausių būtybių, įvairiausių santykių, išradimų, privalumų ir trūkumų, įtraukė.

L. J.: O jeigu konkrečiau, argi nekilo klausimų?

R. A.: Taip, kilo. Tarkime, kas nutiktų, jei būtų planeta, gaminanti visas ligas gydantį vandenį, bet po kontakto su kita civilizacija jis beveik išsektų, ir visa galaktika tuo susirūpintų? Kas, jeigu vienoje planetoje vyrai ir moterys būtų įkurdinti skirtingose pilyse, gyventų kuo laimingiausiai, o jų susijungimų metu išsiskirianti moteriška energija patiems žmonėms neįtariant būtų brangiausia tos galaktikos prekė? Kas, jeigu vienoje planetoje egzistuotų tik du gyventojai – kūrėjai, tokie nusinuobodžiavę, kad visą planetą nukankintų įmantriais pavojingais kūriniais? Kas, jeigu vienos planetos gyventojus užkluptų atkaklus garsas galvoje, o paskui ir žinia, kad netoliese visada gyveno ir kita civilizacija? Knygoje yra išskirtinių piešinių. Man ji – socialinė mįslė, fantazijos ir meno malonumas.

Asta Sarapienė: Mano pirmas įspūdis toks: Indrė turi išties turtingą fantaziją, kurią liudija vaizdingai apibūdinti planetų gyventojai, tvarka, reginiai… Tačiau pritrūksta pačios istorijos. Toks jausmas, kad autorė pasuka į vizualiką, tačiau su ja nebesusitvarko, pristinga turinio, pasakojimo išbaigtumo, idėjos. Magiškoji fantastika, bent man patinkanti, būna labiau pasaka, ten aiškesnė vertybinė ašis. Ir šilumos, atjautos savo personažams šioje Indrės knygoje tarsi nėra. Kažkaip atsainoka. Tokia mano nuomonė po kelių perskaitytų istorijų…