Jono V. Mačiuikos ir Marijos Drėmaitės sudaryta knyga „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį: 1992 m. įrašai“, išleido leidykla „Lapas“, 2020. Roberto Daskevičiaus nuotraukos
Kalbino Elena Paleckytė

Jonas Mačiuika: „Architekto darbas yra įrodyti, kad jis būtinas“

JAV gimęs ir augęs architektūros istorikas, dėstytojas Jonas Mačiuika savo veikloje stengiasi žiūrėti tiek iš istoriko, tiek iš meno istoriko perspektyvų, architektūroje jį domina sankirta tarp politikos, meno, ekonomikos, socialinių aspektų. 1987 m. baigęs istorijos bakalauro studijas, 1992 m. jis pradėjo architektūros istorijos doktorantūrą ir atvažiavo į Lietuvą pasikalbėti su architektais, paklausti, kiek laisvai sovietmečiu jie galėjo kurti, kaip juos veikė tuometinė politinė situacija. Išgirdusi, kad J. Mačiuika turi šių pašnekesių įrašų, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė paskatino minėtais interviu pasidalinti su platesne auditorija – 2020 m. leidykla „Lapas“ juos išleido kaip knygą „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį: 1992 m. įrašai“. O mes dalijamės pokalbiu su pačiu J. Mačiuika, kuriame pašnekovas atskleidžia ne tik minėto tyrimo kontekstą, bet ir kitų įžvalgų, įmanomų tik žiūrint iš toliau.

Studijuodamas norėjote tyrinėti socialinius meno istorijos aspektus. Ar lūkesčiai išsipildė?

Kai vedu įžangines šios disciplinos paskaitas, aiškinu studentams, kad, nors kalbėsime apie meno istoriją, kadangi turiu istoriko ir architektūros istoriko laipsnius, kursas bus kaip švytuok­lė: vienoje pusėje – meno, kūrybos, estetikos analizė, o tada švytuoklė staiga švystelės į kitą pusę, ir jau žiūrėsime į politinį, ekonominį, socialinį kontekstus, kuriuose menininkai bei architektai dirba. Tai ypač aktualu architektūroje, nes viena, kai esi tapytojas, kita – kai projektuoji pastatą ir turi prisitaikyti prie socialinės, ekonominės ar politinės sistemų.

Pirmą knygą ir disertaciją apie architektą Hermanną Muthesių rašiau būdamas Vokietijoje. Jis man – idealaus architekto pavyzdys, visus 10 metų darbo buvau kupinas entuziazmo juo domėtis. Muthesius dirbo sankirtoje tarp architektūros, politikos ir ekonomikos, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo centrinė Vokietijos vystymosi figūra. Pavyzdžiui, 1896 m. Prūsijos valdžia jį nusiuntė į Londoną, kur šis dirbo kultūros atašė, rašė knygas, susirašinėjo su Anglijos ir Škotijos architektais. Gali minėti bet ką – Charlesą Rennie Mackintoshą, Normaną Shaw, Williamą Richardą Lethaby’į – Muthesius visus pažinojo ir su visais susirašinėjo. Vokietija susivienijo tik 1870-aisiais, o Anglija jau turėjo didžiulę imperiją, taigi Vokietija siuntė žmones mokytis, kaip šioji veikia. Grįžęs Muthesius gavo užduotį modernizuoti 30 Kunstgewerbeschulen (taikomosios dailės mokyklų), kad jos tarnautų moderniai ekonomikai, jaunąją kartą išmokyti galvoti kaip „Arts & Crafts“ judėjimo meistrus. Vokietijoje jų įrankiai turėjo būti ne tik plaktukai, bet ir industrinės mašinos, ekonomika privalėjo kilti per meno, dizaino intervencijas. Taigi, jis kartu su politiku Friedrichu Nauman­nu ir dizaineriu-verslininku Karlu Schmidtu 1907 m. įkūrė „Deutscher Werkbund“ asociaciją, padėjusią pamatus Bauhauzui.

Kodėl jums įdomi sankirta tarp skirtingų disciplinų? Kaip tai atsispindi jūsų veikloje?

Kiekviena disciplina pasaulį supranta vienpusiškai, pagal savas metodologijas ir tendencijas. Jeigu kalbame apie tyrinėjimus bei akademinę strategiją, mano disertacijos rašymas buvo tarpdisciplininis darbas. Iš akademinės pusės reikėjo skaityti visą architektūros istorio­grafiją apie „Deutscher Werkbund“, Muthesių, Bauhauzą, „Arts & Crafts“, žiūrėti kaip architektūros istorikui ir paraleliai skaityti vokiečių istoriją, o tai plati sritis, nes visiems įdomu Pirmasis pasaulinis karas, kaip jis atveria duris Antrajam, Hitleriui. Besigilindamas mačiau, kad dvi sritys tyrinėja ta patį laikotarpį, bet nesikalba tarpusavyje: pasakoja Vokietijos istoriją, šiek tiek paliečia architektūrą, simbolius, meną, tačiau nesupranta, kas tame mene darosi. Ir atvirkščiai, tie, kurie rašo apie tokius architektus kaip Peteris Behrensas, Walteris Gropius, Le Corbusier, Ludwigas Mies van der Rohe ir visas tos srities žvaigždes, nepakankamai skaito ir nepakankamai gerai suvokia, kas dedasi Vokietijos istorijoje. Man atrodė, kad mano knyga gali būti tam tikras tiltas, konstruktyvus pokalbis tarp dviejų disciplinų.

Iš pradžių turėjote minčių rašyti savo disertaciją apie Lietuvą. Kodėl jų atsisakėte?

Jeigu būčiau norėjęs parašyti gerą disertaciją apie Lietuvos architektūrą, man būtų prireikę ne tik lietuvių, anglų, vokiečių, bet ir rusų, lenkų kalbų. Antraip būtų gavęsis gana provincialus darbas.

Vienas labai geras Jeilio universiteto dėstytojas Timothy’is Snyderis skaito dešimčia kalbų. Jis nemoka lietuviškai, bet vis tiek parašė puikią knygą „The Reconstruction of Nations. Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999“ (angl. „Tautų rekonstrukcija. Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija, 1569–1999“), kurią skaičiau du ar tris kartus, nes šioji gana gausiai argumentuota, joje labai daug sudėtingos informacijos. Įsigilinę į šį veikalą suvokiame, kaip sudėtinga kalbėti apie Lietuvos istoriją, kaip stipriai viskas susipynę, todėl, norint ją giliai suprasti, reikia mokėti daugiau negu tik lietuvių kalbą.

Nors disertacijos apie Lietuvą nerašėte, 1992-aisiais atvažiavote daryti interviu su architektais. Kaip pavyko su jais susitikti?

1991 m. pradėjau studijuoti Kalifornijos universitete Berklyje (University of California Berkeley), o 1992 m. pavasarį lankiau dėstytojo Nezaro Al Sayyado iš Egipto kursą apie apgyvendinimą besivystančiame pasaulyje. Jam pasakiau, kad galbūt Lietuvos kaip naujos valstybės statusas daro ją besivystančio pasaulio dalimi ir paklausiau, ar galima rašyti apie šią šalį.

Kalbant apie susitikimus, tai nebūtų buvę paprasta ir lengva, jei ne mano dėdė Vytautas Mačiuika. Jis buvo skulptorius, todėl visą savo profesinį gyvenimą bendradarbiavo su architektais, tokiais kaip Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Vytautas Edmundas Čekanauskas ir t. t. 1992-ųjų birželį nuvažiavus pas dėdę į svečius, šiam tereikėjo paskambinti ir pasakyti architektams, kad giminaitis nori su jais pakalbėti. Tai visiškai kita situacija, nei kad vienas atvykčiau kaip visai svetimas žurnalistas ar istorikas. Būnant kartu su Vytautu, manau, jie pernelyg nesisaugojo, kai klausinėdavau apie asmeninę istoriją, profesinį vystymąsi Lietuvos TSR laikais.

Dar vieną interviu su tuometiniu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanu Vytautu Dičiumi padariau 1994 m., tačiau neįrašiau, tai buvo labiau pokalbis, tad niekur jo ir nepublikavau. Tuomet man jau reikėjo rinktis doktorantūros temą, paskui buvau Vokietijoje, ilgokai neturėjau laiko pratęsti pradėtą tyrimą. Po doktorantūros Amerikoje išleidau porą trumpų straipsnių apie Lietuvos TSR architektūrą, vėliau grįžau prie doktorantūros temos apie Vokietiją ir modernizmo šaknis. Galiausiai 2005-aisiais su „Cambridge University Press“ išleidau knygą „Before the Bauhaus: Architecture, Politics, and the German State, 1890–1920“ (angl. „Prieš Bauhauzą: architektūra, politika ir Vokietijos valstybė, 1890–1920“). O kai 2017 m. viešėdamas Lietuvoje šnekėjausi su Lolita Jab­lonskiene, išėjo kalba apie šiuos interviu, kurie dabar taip pat tapo knyga.

Kaip jums atrodo, kas gali geriau pakalbinti 1992 m. lietuvių architektus – tas, kuris pats gyvena tame kontekste, ar kažkas iš šalies?

Turbūt turėčiau paklausti atvirkščiai – kaip atrodė skaitant knygą? Kad klausinėja svetimas naivus amerikonas, mokantis lietuviškai, ar kažkas, truputį suprantantis Lietuvą ir jos istoriją?

Kaip kada. Kartais atrodydavo, kad klausimai geri, nes lietuvis jų nesugalvotų, o kartais pasitaikydavo ir, kaip sakote, naivesnių klausimų.

Tęsiant būtų galima pažvelgti atgalios. Alexis de Tocqueville’is, garsus XIX a. prancūzų aristokratas, rašė apie JAV istoriją tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo, maždaug 1830 metais. Jis apie pusmetį keliavo po Ameriką, galiausiai išleido knygą „Democracy in America“ (angl. „Demokratija Amerikoje“). Tocqueville’iui atrodė, jog reikia neleisti istorikams rašyti apie savą šalį, iš jų privalu reikalauti, kad domėtųsi kokiu nors kitu kraštu, nes tik iš šono gali pamatyti tam tikrus dalykus, užduoti klausimų, kurie ten gyvenantiems žmonėms neateitų į galvą – jiems viskas atrodytų natūralu.

Žymos: