Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Projektas „PROmetėjas“ (2021). Algimanto Bardžiaus nuotrauka
Kalbino Justina Kiuršinaitė

INDRĖ PUIŠYTĖ-ŠIDLAUSKIENĖ. PAŽINTIS SU KAUNO ŠOKIO ENIGMA

„Judesys yra mūsų prigimtis. Atlikdami tik buitinius judesius save apribojame, tačiau jei mokomės išsilaisvinti šokio metu ir tuo mėgaujamės, jie gali tapti labai stipria jėga“, – teigia Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Gimusi bei šiuo metu dirbanti Kaune, per trisdešimt penkerius gyvenimo metus ji padarė įspūdingą šiuolaikinio šokio šokėjos, choreografės, šokio pedagogės ir edukacinių programų kūrėjos karjerą. 2020 m. Indrė užėmė naują – šokio trupės „Ulna“ įkūrėjos ir vadovės – poziciją. Menininkė dažnai sutinkama teatrų bei meno projektų, analizuojančių socialines temas, užkulisiuose, o jos kūrybinę biografiją sudaro dešimtys choreografinių darbų Lietuvos teatrų scenose. Tad kas yra ši Kauno šokio enigma?

Prisimink savo pirmąsias šokio mokyklas: 1997–2004 m. mokeisi Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto studijoje, o 2005–2012 m. studijavai Klaipėdos universitete, Menų fakulteto Choreografijos katedroje, kurioje baigei bakalauro bei magistrantūros studijų programas. Kokius šokio bei jo suvokimo pagrindus ten įgijai?

Baletas paremtas taisyklėmis, negali išeiti už jų ribų. Lieka mažai vietos individualumui, savo judesio paieškoms. Balete svarbu viską atlikti kuo techniškiau, ir tai tampa uždaru ratu. Po vienuolikos metų, praleistų mokantis baleto studijoje, supratau, kad noriu daugiau laisvės. Troškau pažinti kitas šokio spalvas, todėl nusprendžiau studijuoti Klaipėdos universitete – ten mokė įvairių šokio stilių. Uostamiestyje susipažinau su Agnija Šeiko ir šiuolaikiniu šokiu, kurį tiesiog įsimylėjau. Jame daug laisvės, įvairiapusiškumo. Taip pat imponavo idėja, jog judesys turi kilti iš vidaus. Tu gali būti šokio kūrėjas. Tad studijų metu mano požiūris visiškai pasikeitė, vyko vidiniai perversmai, ypač sąmonėje.

2009–2014 m. buvai Kauno šokio teatro „Aura“ pagrindinės trupės šokėja ir šokio mokytoja. Iš šio laikotarpio labiausiai žiūrovams įsiminę Tavo vaidmenys šokio spektakliuose „Medėjos“ (2011, chor. Birutė Letukaitė), „Apie mus“ (2011, chor. Anna Maria Krysiak) ir „Padaryk iš manęs jungiklį“ (2014, chor. B. Letukaitė). Kokią įtaką Tau kaip atlikėjai turėjo šis laikotarpis?

„Aura“ buvo pagrindinė mano mokykla. Birutė Letukaitė yra nuostabi vadovė ir mokytoja, iš kurios galima pasisemti daug žinių. Kažką naujo atradusi užsienyje, ji norėdavo tai išbandyti su mumis, trupės nariais, o mes bandydavome tas idėjas įgyvendinti. Būtent „Auroje“ formavausi kaip šiuolaikinio šokio šokėja. Matydama skirtingų choreografų kūrybos principus mokiausi, kaip galima dirbti su atlikėjais, kurti ir formuoti choreografiją. Iki tol buvau pripratusi, kad ateina choreografas, parodo medžiagą, o tu ją išmoksti. Reikėjo daug dirbti su savimi, savo vidumi, kad rasčiau motyvacijos kurti kažką naujo. Tai buvo nuostabus laikotarpis, padėjęs svarbiausius pamatus, leidęs mėgautis scena bei žiūrovų dėmesiu, tačiau kartu – fiziškai ir emociškai sunkus periodas. Bet supratau, kad šiuolaikiniame šokyje yra daug galimybių ir kad šokis yra viskas, kas mus supa.

Vienas įdomiausių Tavo kūrybos pavyzdžių – šokio spektaklyje „Apie mus“ (2011, chor. A. M. Krysiak). Solo metu parodei, jog šokėjas yra savotiškas publikos linksmintojas, kuris privalo pademonstruoti savo sugebėjimus, kad būtų įvertintas. Jis priklausomas nuo žiūrovo nuotaikų ir turi visapusiškai save atiduoti, kad tik stebėtojas juo domėtųsi, bent akimirkai išskirtų jį iš kitų. Atskleidei pamaivišką šokėjo prigimtį, kurioje slypi siekis būti mylimam ir pripažintam. Kaip pati prisimeni šį vaidmenį?

Jis iš „Auros“ laikų įstrigęs giliausiai. Ruošiantis buvo baisu, nes scenoje turėjau kalbėti, ko daryti nebuvau pratusi. Be to, ne tik kalbėti, bet ir kurti žaismingą charakterį ir dar provokuoti žiūrovą, užmegzti su juo tiesioginį santykį. Tai buvo iššūkis, bet iššūkiai man patinka. Mėgstu provokuoti auditoriją. Taip pat buvo labai gera jausti mūsų kaip šokėjų ryšį, nes pats spektaklis ir pasakojo apie mus. Koncentravomės ne į tai, kaip atlikti judesį, bet kas mus išjudina, nuo ko prasideda judesys, iš kur jis kyla. Iki šiol vadovaujuosi šiuo principu.

Žymos: