knygos ištraukos
ir NOJAUS PETRAUSKO KŪRINIŲ REPRODUKCIJOS
TIKRAS MENAS

Seniai seniai, toli toli Kreb galaktikoje, Šupuk planetoje, nusileido pirmoji Voš planetos ekspedicija. Tačiau vos tik palietęs paviršių kosminis laivas tiesiog išnyko iš Voš tarpplanetinių skrydžių centro radarų ir bet kokia komunikacija su juo dingo. VTSC nutarė palaukti tris mėnesius: jeigu vis dar nebus įmanoma susisiekti su įgula, tuomet išsiųsti gelbėjimo misiją, ji Šupuk pasiektų po trisdešimties metų ir šešių savaičių.

Šupuk turėjo tik du gyventojus, bet apie tai niekas nežinojo. Kreb galaktikos komiteto duomenimis, čia egzistavusi civilizacija seniai susinaikino. Du išlikusieji nebuvo jis ar ji, jiedu tiesiog buvo Tai. Neturėjo fizinio kūno, iš kurio dažniausiai ir nustatoma lytis, o jų, pavadinkime, siela ar energija buvo ant moteriškumą ir vyriškumą skiriančios ribos. Jie buvo tiek pat vyriški, kiek ir moteriški ir jau seniai nebeprisiminė, kuo buvo gimę.

Šioje planetoje abu Tai gyveno nuo neatmenamų laikų ir vieną tikrą savybę, kokią jie turėjo ir kuria save identifikavo, apibūdino ir patys gerai suvokė: abu buvo menininkai. Tai vienas ir Tai du apie meną, kūrybą ir įkvėpimo stoką galvojo ir tuo metu, kai jų planetoje nusileido dvylika nematytų būtybių.

Vošiečiai nepadarė didelio įspūdžio – juoda kaip anglis smarkiai porėta oda, baltos lūpos ir akių vokai, baltos pėdos ir ausys, pakaušyje gili skylė, iš kurios kartkartėmis lyg ugnies liežuviai vis galveles kaišiojo ilgi raudoni raityti sutvėrimai. Rankos buvo panašios į siaurais, ilgais lapais apaugusias šluotas. Visi vilkėjo blizgančias pilkas uniformas, bet buvo basi. Kaip menininkai abu Tai įžvelgė šiokį tokį potencialą, bet jiems reikėjo susikaupti ir rimčiau viską apgalvoti, todėl jie paliko vošiečių įgulą susipažinti su planeta, o patys nuėjo poilsio.

Kelias savaites abu Tai stebėjo svečius ir nuobodžiavo. Paskutiniai jų kūriniai jiems irgi jau buvo nusibodę. Nuobodulys dabar buvo visur, abu Tai buvo nelaimingi. Kai dar buvo jauni, daug svajojo, kūrė visokiausias vizijas, statė miestus, tarsi šachmatų lentoje pirmyn, atgal, į kairę ir dešinę stumdė likimą, laiką, norus, iliuzijas, svajones, nuotaikas, geras ir blogas mintis. Abiem patiko jaustis dievais. Mėgavosi grožiu ir skausmu, kūryba, gyvenimu ir mirtimi. Tačiau viskas jau buvo seniai. Miestų ir jų istorijų nebeliko net pėdsakų. Todėl paskutiniai dviejų Tai kūriniai tik atspindėjo jų pačių nuobodulį ir išsisėmimą. Niekas nebebuvo žiauru ar skausminga, linksma ar gera, viskas tiesiog šiaip buvo, tik užėmė vietą, tik kaip kokia rakštis kėlė niežulį ir galvos skausmą.

<…>

ARANO VAIKAI

Seniai seniai, toli toli Ar galaktikoje, Arano planetoje, gyveno civilizacija, priklausanti penktajam tarpgalaktinio planetų gyventojų vertinimo lygiui. Araniečiai gyveno sėsliai dvylikoje miestų. Tai buvo taiki ir pasiturinti planeta, nors didele pažanga nepasižymėjo. Pagrindinis pajamų šaltinis, dėl kurio ji garsėjo visoje galaktikoje, buvo babuakų pienas ir kailiai.