Cirko trupė „Aušra“, XX a. 4 deš. Lietuvos sporto muziejaus archyvo nuotrauka
Monika Citvaraitė-Lansbergienė

Cirkas Lietuvoje: nuo tradicinio iki šiuolaikinio

Žodis „cirkas“ vis dar turi neigiamą konotaciją – šis menas klaidingai siejamas su mėgėjiška veikla, nedarančia didelio estetinio ar dvasinio poveikio. Lietuvos cirko istorija iki šiol menkai aptarta, nors ji itin spalvinga ir stebinanti. Archyviniai kadrai liudija aukštą meistriškumo lygį, žiūrovų pilnas tribūnas bei gausias gastroles. Šiandien cirkas mūsų šalyje tarsi kuriasi iš naujo: kukli kūrėjų bendruomenė stato šiuolaikinio cirko spektaklius, cirką paversdama tokiu pat pilnaverčiu scenos menu kaip įprastas teatras. Taigi, pažvelkime į jo raidą Lietuvoje, paanalizuokime, kada ir kur užgimė, kaip toliau vystėsi vadinamasis tradicinis cirkas bei kuo nuo jo skiriasi šiuolaikinis.

MIRTĮ NIEKINANTYS TRIUKAI TARPUKARYJE

Pirmiausia norėtųsi apibrėžti tradicinio cirko sąvoką istoriniu ir turinio aspektais. Tradiciniame, dabar laikomame klasikiniu, įprastai veikia šeimos faktorius, kuomet į cirko veiklą yra įtraukiamos karta po kartos, joms perduodant turimą patirtį. Čia išvystume laukinių gyvūnų pasirodymus, klounus, oro akrobatiką, žirgus, peilių svaidymą, ekvilibristiką ir panašius žadą atimančius numerius. Cirke nuo seno svarbūs drąsos ir baimės aspektai, priartėjimas prie fizinių galimybių ribų, kartais net atrodantis kaip jų peržengimas, bei įspūdingo reginio sukūrimas. Visus išvardytus dalykus ir šiandien galima išvysti iki šiol gyvuojančiame klasikiniame cirke. Visgi tai labiau pramoginis reikalas, neatsiejamas nuo sportinio meistriškumo, žaidimo baime, įspūdžiu ir drąsa. Ironiška, jog modernus cirkas taipogi vadinamas tradiciniu / klasikiniu, tačiau taip nutinka dėl jam būdingos formos – tradicinių numerių, trumpų (6–8 min.) pasirodymų sekos, aiškios, įprastos struktūros. Modernaus cirko „tėvu“ laikomas ang­lų artistas Philipas Astley’is, XVIII a. įkūręs cirką, kurio pasirodymai būdavo atliekami viešoje erdvėje pastatytoje arenoje (amfiteatre). Juose naudoti muzika, jojimas stovint ant žirgo, akrobatika (lyno ir oro), publiką linksmindavo klounai, numerius atlikdavo ir žmonės su negalia. Toks cirkas buvo išimtinai formalus, jame vertinti tikslumas, triukų kokybė.

Kada gi cirko fenomenas atsirado Lietuvoje? Šis menas turi ilgametes tradicijas ne tik Vakarų šalyse, bet ir pas mus. Tai liudija ne tik muziejų archyvų šaltiniai, bet ir cirko istorijos metraštininko Alvido Jancevičiaus surinkta informacija bei publikuoti tekstai, gana plačiai nupasakojantys lietuviško cirko pradžią. XIX a. pr. Kauno Vytauto parke, o XIX a. pab. Vilniaus Lukiškių aikštėje veikė stacionarūs cirkai, kuriuose buvo galima išvysti garsių artistų numerių. Vienas jų – iš Lietuvos kilęs Vladislovas Januševskis, gimęs 1886 m. Vilniuje, scenoje prisistatydavęs Kadyr-Guliam vardu. Jis buvo akrobatas, dviračių figūrininkas, dresuotojas, imtynininkas, dirbo įvairiuose cirkuose Europoje ir uzbekų cirko trupėse. Unikalus Kadyr-Guliamo atrakcionas su kupranugariais įrašė šį akrobatą į cirko istoriją.

Kalbant apie lietuvišką cirką, svarbu tai, kad jo ištakų reikėtų ieškoti etnografijoje, liaudies žaidimuose. Jaunimo pramogos padėjo skleistis cirko talentams, tačiau jis nebuvo vertinamas kaip solidi kultūros dalis. Dažnai cirko artistų amatą rinkdavosi mažiau išsilavinę žmonės, stebindavę publiką savo fizinėmis galimybėmis. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos cirkas pakilo į aukštesnį profesionalumo lygmenį. Tiesa, vienareikšmiškai apibrėžti jo situaciją tarpukaryje keblu – nebuvo dviejų vienodų cirkų: jie skyrėsi programų kokybe, buvo įsteigta nemažai trumpai veikusių trupių. Žymesni artistai išvažiuodavo svetur, tačiau dalis jų grįždavo ir prisidėdavo prie šio meno puoselėjimo Lietuvoje. Nesinori tarpukario per daug romantizuoti – tikrai ne visi atvykstantys ir šalyje pasirodę cirkai galėjo pasigirti talentingais akrobatais, ekvilibristais ar dresuotojais. Dėl atlikėjų saugumo neužtikrinusios savadarbės technikos neišvengta ir nelaimių. Visgi svarbiausia, kad šiame laikotarpyje radosi pirmieji profesionalūs lietuviški cirkai („Aušra“, „Patrimpas“, „Roma“, „Kongo“), tapę tramplynais į artistų meistriškumą.

Žymos: