Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Beata Molytė. Vaidmenų sintezė yra žmogaus esybė

Tobulais judesiais ir meistriškai įkūnijamais personažais žavinti Beata Molytė, baigusi karjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, toli gražu nepaliko scenos – ją vis dažniau galima išvysti ne tik draminiuose šokio, bet ir šiuolaikinio šokio spektakliuose. Daugiau kaip trisdešimt metų baletui atidavusi artistė – „Auksinių scenos kryžių“ laimėtoja (2008) ir nominantė (2011, 2018), taip pat įvertinta „Lietuvos teatrų pavasario“ apdovanojimu už geriausios aktorės vaidmenį (2011) bei „Padėkos kaukės“ prizu už nuopelnus teatro menui (2019). Šiuo metu ji dirba su Anželikos Cholinos ir Šeiko šokio teatrais bei savo įkurtoje baleto mokykloje ugdo jaunuosius šokėjus.

Gyvenime esate šokėja, mokytoja, mama, žmona, dar daugybė vaidmenų jums patikėta scenoje. Kuris jų artimiausias?

Nežinau, ar viską galima pavadinti vaidmenimis… Sakyčiau, mama. Tai ne tik prigimtis, bet ir viso gyvenimo universitetas: nuolat giliniesi, pastebi savo klaidas, kažką supranti, kažko išmoksti. Vėlgi, pati visų išvardytų įsikūnijimų sintezė turbūt ir yra žmogaus, kuris gali būti tiek vienu, tiek kitu, esybė.

Charakterio bruožai gyvenime ir scenoje, be abejo, skiriasi. Kasdienybėje esu lyriška, o štai šokant spektaklyje man labai patinka iššūkiai, įdomu dirbti, ieškoti savyje tų ypatybių, kurios gyvenime galbūt net nepasirodo. Vienas pagrindinių mano vaidmenų – visiems gerai žinoma Ana Karenina (nuo to nepabėgsiu). Turbūt tai pirmoji veikėja, į kurią sudėjau visą save. Buvo nelengva įkūnyti Grafienę neseniai pasirodžiusioje Anželikos Cholinos režisuotoje „Pikų damoje“, kitame jos spektaklyje „Idiotas“ tapti Nastasja Filipovna… Tam reikia laiko, bet kai pavyksta sukurti personažą, mane veža.

Kiekvienas žmogus turi savo emocijų, išraiškų skrynią. Galbūt kasdien jų nenaudojame, bet scenoje negalime meluoti.

Kokia yra Beata? Kaip pavyksta nepamesti tikrosios savęs?

Norėčiau tikėti, kad nuoširdi. Man labai svarbu žmogaus tikrumas, nuoširdumas, atvirumas. Tuo ir skiriasi realybė, gyvenimas čia ir dabar, ir scena, kurioje gali sukurti veikėją, „įlįsti“ į svetimą kailį, tapti kažkuo kitu. Įdomu šias dvi patirtis palyginti.

Geriausias pabuvimas su savimi – pasivaikščiojimas nuo taško A iki taško B, pakėlus akis į dangų, paskendus savo mintyse. Dar man labai patinka vairuoti, klausyti muzikos, groti… Malonu kartais pabūti vienai, bet ne vienišai.

Vaikystėje išgyvenote daug sunkumų – anksti netekote tėvo, mama sunkiai sirgo, patyrėte nepriteklių. Turėjo būti nelengva neatitrūkti nuo baleto.

Neseniai susėdusios su mama išsikalbėjome, kad kai laukėsi ji labai norėjo, jog gimtų mergaitė ir taptų balerina. Matyt, kažkas išgirdo.

Sudėtinga kalbėti apie savo kaip šokėjos kelią, nes profesiją pasirinkau penkerių. Tokio amžiaus daug nesupranti – tiesiog darai tai, kas tau patinka. Suvokimas turbūt ateina tuomet, kai baigus mokyklą norisi pamėgtoje srityje tobulėti ir toliau.

Dabar požiūris labai keičiasi, o anksčiau gyvenimui aktorių neruošė – atrodė, kad jeigu šoksi baletą, tai darysi visados. Seniau baleto atlikėjas iš teatro išeidavo tuščiomis rankomis – tik tuo ir gyvenęs, be šokio daugiau nieko nemokėdavo. Šiandien aplinkybės kitokios: galima turėti ne vieną profesiją, domėtis įvairiomis sritimis. Visada skatinu žmones neriboti savęs, neužsibrėžti tik vieno tikslo. Pasukę galvą į dešinę pamatysime mėlynos spalvos lopinėlį, bet pažvelgę aukštyn išvysime dangų, aprėpsime daugiau.

Mano kelias nebuvo trumpas, teko paragauti visko. Gyvenimas – kaip metų laikai: vienas audringas, kitas karštas, trečias niūrus. Visąlaik sunku kalbėti apie save, nes nesijaučiu labai ypatinga. Tiesiog norėtųsi, kad kiek­vienas žmogus būtų laimingas, nenustotų svajoti, jo veikla jį džiugintų.

Būdama maža lankėte ne tik baletą, bet ir dailę, jojimą, kitus užsiėmimus. Baletas buvo jūsų ar tėvų pasirinkimas?

Vienu metu mama dirbo Gedimino prospekte, Vilniuje, ir turėjo draugę iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Kartais lauktuvių namo atnešdavo jos tapkytes – tuo metu man tie balerinos batukai atrodė stebuklas. Aš taip pat lankydavausi teatre, dar nesuprasdama, kaip nelengva būti scenoje, galvodavau, kaip viskas gražu – suknelės, šokis ant pirštų galiukų, pasisukimai… Inspiracija, matyt, kilo iš ten. Kai mane nuvedė į saviveiklos būrelį, pedagogai pastebėjo, kad turiu tam tikras duotybes, bet, kol esi mažas, viskas dar gali kisti. Pradžioje lengva susižavėti, nesuprantant, kiek pastangų tai pareikalaus, o vėliau nusispjovus sakyti, kad nenoriu, man per sunku. Bet manasis susižavėjimas neblėso: namuose paleisdavau muziką ir šokdavau, net brolį skatindavau prisijungti, prašydavau palaikyti už rankos. Buvau smalsus vaikas, man viskas atrodė labai įdomu. Lankiau įvairius užsiėmimus, bet baletą – nuolatos. Iš manęs visąlaik reikalaudavo daugiau, tarytum ne pagal amžių, ir esu dėkinga mokytojams, kurie taip skatino judėti pirmyn. Pasitaikė ir dvejonių, sunkumų, tačiau baletas išliko.

Kai mergaitė ateina į baleto mokyklą ir sako: „Noriu būti balerina“, puikiai ją suprantu. Manau, iki tam tikro amžiaus reikia leisti vaikams domėtis, ieškoti. Nieko blogo, jei mažasis dvejus ar trejus metus lanko baletą ir staiga daro pertrauką arba pajunta, kad jam per sunku. Turime atrasti tai, kas mums labiausiai tinka.

Prisimenate, kaip atrodė jūsų pirmieji puantai, sijonėlis?

Būrelyje prašydavo, kad mamos pasiūtų sijonukus, tad manasis buvo iš juodo šifono su baltais krašteliais. Ir, žinoma, juodas triko. Anuomet neturėjome tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Mokykloje duodavo vieną batelių porą į mėnesį, o ją suavėdavome žymiai greičiau, tad tekdavo lopyti, klijuoti… Prisivarydavome rakščių ir vėl taisydavome. „Darbščiųjų rankų būrelis“ veikė nuolatos – visuomet su savimi nešiodavomės adatą ir siūlą. Dabar vaikams labai sunku tai suprasti, o tada specializuotų parduotuvių nebuvo – siūdavo dirbtuvės Lietuvos rusų dramos teatre. Diena, kai mokykla duodavo naujus batukus, mums atrodydavo didžiausia šventė: mėnesio gale stovėdavome eilėje, kad gautume tas tapkes, gal net porą puantų. Nebuvo ir firmų gausos, kad galėtum pasirinkti pagal keltį, aukštį. Jei tavo dydžio pora yra – imi, jei ne, tai ne. Bateliai galėjo pakliūti labai patogūs, o kartais tekdavo šokti kruvinais pirštais.

Esate sakiusi, jog technika – ne viskas. Kam dar būtina skirti dėmesį?

Technika man visąlaik buvo labai svarbi. Galėčiau save pavadinti darboholike, nes be galo mėgdavau eiti į repeticijų salę, siekti rezultatų. Kol esi jaunas, kai kurios profesinės traumos paskatina labiau „kabintis“ – po vienos jų, kai visi atostogavo, užsidariau ir dirbau, užtat vėliau niekam nė į galvą neatėjo, kad man kažkas buvo nutikę. Išbandymai visad skatina judėti pirmyn.

Mokykloje apie kūrybą mums neaiškino. Sakykime, kai šoki spektaklyje, atlieki vaidmenį, esi tiesiog šokėjas. Nebuvo akcentuojamas charakteris, tavo vidus, ką tu nori pasakyti. Manyje esminis lūžis įvyko jau virš dvidešimties, vieno iš „Žydrojo Dunojaus“ spektaklių metu. Aplankęs naujas pojūtis buvo labai malonus. Tada įvardyti, kas tai, negalėjau, bet po kito pasirodymo supratau, kad aš kalbėjau! Ne judesiais, o emocija ir tuo, ką siekiau išreikšti, ką dariau scenoje. Technika būtina, bet ne mažiau svarbu ir ką nori perteikti – reikia nebijoti to ištransliuoti.

Kaip ilgai brandinote sumanymą įkurti baleto mokyklą?

Artėjant karjeros pabaigai supratau, kad noriu mokyti. Viskas įvyko labai greitai. Atrodė, net per greitai – kai atvėrėme duris, negalėjau patikėti, kad jau esu čia.

Man labai patinka bendrauti su vaikais, viską paaiškinti. Stengiuosi, kad mokyklos salėje būtų visko: akimirkų, kai galime juokauti, išdykauti, ir kai turime kažko išmokti. Būtina rasti balansą, negerai, jei vien tik kalam, stumdom kojytę, raumenuką tempiam. Bet esu reikli ir sau, ir mokiniams.

O muzikiniame teatre gal dar būčiau likusi, jei ne tam tikros aplinkybės. Tačiau nesigailiu – susiklostė taip, kaip tikrai nesitikėjau, bet viskas nutiko, kada turėjo nutikti, ramiai. Vienintelis dalykas, kuris nepasitvirtino – maniau, jog turėsiu laisvo laiko. Kaip aš klydau! Kalbant apie šokimą, po vieno karantino buvo kilę abejonių, bet pasitraukti neleidžia kolegos, sako: „Tu dar gali! Šoksi iki šimto metų!“ Suprantu, kad dienos bėga ir fiziniai resursai tikrai ne tokie kaip anksčiau, bet judėti yra gerai. Šioje profesijoje darbas su kūnu tapęs įpročiu, tarsi valytis dantis. Privalai rūpintis savo instrumentu.

Tikriausiai svarbiausias bruožas – kantrybė, o ką dar išskirtumėte? Kas sunkiausia?

Ko gero, skausmas, su kuriuo teko susidraugauti. Vėlgi, dabar tai suvokiu, o tuomet atrodė – kiekvienas reikalauja savo, nesvarbu, skauda tau ar ne. Šoki ir žinai, kad nori tą daryti, net jei kraujas „liejasi laisvai“ – užsispyręs privalai atlikti judesį. Dabar kartais vaikams sakau: „Imk ir truputėlį supyk ant savęs.“ Tačiau kiekvienas esame skirtingas, tad ir priėjimo, net intonacijos reikia kaskart kitokių.

Pirmiausia norisi ugdyti sveiką asmenybę. Visa kita – nepabėgs. Auginti dorą, kultūringą, išsilavinusį ir visame kame, ne tik vienoje sferoje išprususį žmogų.

Mokykloje yra mažų mergaičių, kurios jau moka atlikti špagatą, daryti kitas pozas. Kartais galvoju, kad mes daug kalbame, aiškiname, bet labai svarbu išgirsti ir patį vaiką, pasakoti jam baleto istoriją: naudojame skaidres, diskutuojame apie tai, kaip buvo anksčiau, o kaip yra dabar. Pačioms mažiausioms kartais atnešu savo puantų, prikauptų per karjerą, dėžę – ir joms tai tokia šventė, kad nieko nebereikia! Į vieną batelį telpą dvi kojytės, ir matai begalinį jų džiaugsmą. Man svarbiausia, kad vaikas yra laimingas čia ir dabar.

Nors dar ugdote pirmąją laidą, kokios auklėtinių istorijos įsiminė?

Kažkodėl labai dažnai prisimenu vieną mergaitę, kurią atvedė į užsiėmimą. Pamokos metu, kuomet turime atlikti tempimus (mažiems vaikams tai vyksta žaidybine forma), susėdome į „virvutę“, atsirėmėme viena į kitą. Mergaitė paklausė: „O ką tu čia dabar darai?“ – „Na, bandau tempti „virvutę“, – atsakiau jai. – „O kam ta virva?“ – „Balerinos turi aukštai kelti kojytes, mums reikia išmokti…“ – parodžiau nuotrauką, papasakojau, paaiškinau. Tuomet susirūpinusi mažoji patylėjo, pradėjo muistytis ir pasakė: „Man nereikia tavo virvos!“, apsisuko ir išėjo. Nuo to laiko jos nemačiau.

Kita mokinė – tikras gyvsidabris: visą pamoką kažką veikia, kažkam trukdo… Jos duomenys tikrai geri, bet lyg truputį „kietoka“, nelanksti. Reikia atsisėsti „varlyte“ – prie jos net neprisilieti, o ši jau ima ašaroti, jog labai skauda. Po kiekvienos pamokos atrodydavo, kad teks kalbėtis su mergaitės mama, nes tai išbalansuoja visą grupę. Tačiau dabar ji lanko jau ne pirmus metus ir yra viena iš geriausių mokinių, nes turi labai stiprų charakterį.

Būna pavyzdžių, kai vaikas nenori, bet nori tėvai – tada bandai šnekėtis su jais, stengiamės palaikyti gyvastį, bendravimą. Akcentuoju, kad auklėjimas turi būti nuoseklus, tęstis ir už mokyklos ribų.

Pirmais metais mokinių į sceną dar neleidžiate. Smalsu, koks buvo jūsų pirmasis solo vaidmuo?

Kai atsikėliau į Klaipėdą, Jurijus Smoriginas kaip tik statė vaikišką spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“, kuriame šokau, įkūnijau lapę. Tai buvo mano pirmasis pasirodymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Jeigu mane naktį kas pažadintų, tikrai galėčiau sušokti tą ištrauką ir šiandien, nors pats spektaklis jau senas ir neberodomas. Viską labai gerai prisimenu, toks žaismingas ir juokingas personažas. Žinoma, buvo spektaklių, kuriuose jaučiau didžiulę atsakomybę, stengiausi nenuvilti statytojų, režisierių, choreografų, pateisinti kūrėjų lūkesčius, parodyti, jog susikalbam, girdžiu ir suprantu, ką jie nori pasakyti, kaip tai perteikti. O įvykus premjerai nededame spektaklio „į stalčių“, kaip tik kiekvienąkart norisi diskutuoti, kas galėtų būti kitaip, ką galima palikti. Tai taip gyva!

Kaip įkūnyti personažus mokote mažuosius šokėjus?

Visada bandau išaiškinti, kad nebijotų savo emocijų ar jiems nebūdingos raiškos. Žinoma, vaikams dar labai sunku suprasti. Mokykloje stengiamės juos edukuoti, rodyti, analizuoti, kaip skirtingai galima perteikti vieną veikėją. Apskritai, skatinu kuo labiau įsitraukti į kultūrą. Iš esmės, pašokti, pajudėti galėtų turbūt kiekvienas, bet balete darbas yra preciziškas, reikia tvirto charakterio.

Profesionaliai šokate nuo 1998-ųjų. Turbūt scenoje ne kartą pasitaikė netikėtų nutikimų? Kurie įsimintiniausi?

Vienas iš paskutinių – kai spektaklio metu supainiojau persirengimo momentą. Kūrinys buvo dar visai naujas ir gyvas, o jame labai daug aprangos keitimo per itin trumpą laiką. Užkulisiuose vyko antrasis spektaklis! Aš per anksti išbėgau į juos ir nuskubėjau rengtis kitai scenai, nors turėjau atlikti dar vieną pasirodymo dalį, o apdarą pasikeisti tik po to. Darbuotojai nurenginėjant suknelę, plyšo užtrauktukas, neužsimoviau pėdkelnių, negana to, paaiškėjo, jog susimaišiau. Stoviu ir suprantu – muzika nelaukia! Išėjau su neužsegta suknele, maskuodama jos apačia, apžaisdama, nepasimečiau (kai esi profesionalas, žinai, jog turi suktis iš padėties). Aišku, tuo metu pačiam baisu, bet žmonės, kurie nenumano, kad kažkas ne taip, nieko nepastebi.

Sykį su partneriu atlikome spektaklio ištrauką pagal labai lyrišką, liūliuojančią muziką, ir joje dvi vietos skambėjo be galo panašiai. Pradėjau šokti ne nuo tos dalies – partneris mane palenkė, kažkaip keistai žiūri, o aš galvoju – kas nutiko? Tada tyliai, pro sukąstus dantis, iškošė: „Ką tu šoki?“ Taigi, toliau viską vyniojom, vyniojom, bet jis klaidos neišdavė, tiesiog sekėme vienas paskui kitą ir melodiją.

Kas vyksta tais momentais, apibūdinti labai sunku. Atrodo, puikiai viską prisimeni, bet staiga prieš akis – baltas popieriaus lapas. Taip gali nutikti net ir atšokus trisdešimt spektaklių, o kodėl – nežinau.

Esate minėjusi, jog darbas su Anželika Cholina ne tik įdomus, bet ir artimas. Kas žavi labiausiai?

Pažintis įvyko dirbant, o dabar galiu sakyti, kad ji – mano scenos mokytoja, autoritetas. Stebina Anželikos gebėjimas atskleisti bet kurį aktorių. Kartais atrodo, kad tai, kas kitam neįmanoma, jai – įmanoma. Ši kūrėja atveria ne tik personažus, bet ir žmones. A. Cholina – geniali režisierė.

Matyt, taip sutapo, kad atradome viena kitą, ir tai be galo branginu. Lenkiu prieš ją galvą, net sakyčiau, kad Anželikos dėka aš ta, kas esu dabar.

Kokios dar asmenybės jūsų gyvenime buvo reikšmingos?

Daug metų bendraujame su Agnija Šeiko, Klaipėdoje yra nuostabių žmonių, su kuriais gera diskutuoti, nejaučiant priešiškumo vienas kitam, nors nuomonės gali ir nesutapti. Nestinga įvairių sričių menininkų, paliečiančių savo kūryba, žavinčių.

Vienas pirmųjų didelės įtakos turėjusių pedagogų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvo Vaclovas Sasnauskas, dar norėčiau paminėti docentę Jolantą Vymerytę, mokytoją Jūratę Krupienę. Šie žmonės paliko pėdsakus mano viduje.

Scenos menuose šiandien svarbią vietą užima ne tik klasika, bet ir šiuolaikinis šokis. Regis, jums jis taip pat nesvetimas?

Situacija, kurią mačiau savo karjeros pradžioje, ir ką regiu dabar – labai skiriasi. Turbūt ne veltui sakoma, kad klasika nemirtinga. Baletas kinta, įsileidžia naujoves. Seniau egzistavo tam tikri labai griežti rėmai, o šiomis dienomis erdvė palengva didėja, leidžiama vis daugiau. Klasikinio baleto Lietuvos scenoje negausu, daugiau modernaus, neoklasikinio, šiuolaikinio… Ir tai nėra blogai. Egzistuoja kūrybos laisvė. Aš manau, jog puiku, kai atlikėjas turi galimybę rinktis.

Teigčiau, kad klasikinis baletas yra visų šokių pagrindas – įsisavinus bazinius dalykus, kitkas turėtų būti lengviau. Pati su šiuolaikiniu šokiu susidūriau labai netikėtai. Vis dar iki galo nesuprantu, ar tai gerai, ar blogai, bet labai smagu, kai po spektaklių priėję žmonės sako: „Beata, kaip gera tave matyti šokant visai kitaip!“ Tai leidžia savęs nestabdyti ir toliau ieškoti.

Kartais jausmas toks, lyg kas paprašytų užuot viską darius dešine ranka, naudoti kairiąją – įmanoma, bet keista. Taip ir su šiuolaikiniu šokiu. Atrodo neįprasta, tačiau kažkas viduje dedasi. Tai improvizacija, kai tiesiog išeini ir darai, „įsijungi“ ir būni. Vėlgi, svarbu nebijoti savo kūną parodyti kitaip.

Šiuolaikinio šokio spektakliai, kuriuose pasirodote su Šeiko šokio teatru, dažnai pristatomi regionuose. Pavyzdžiui, kūrinys „Metų laikai“ neseniai pradėjo profesionalaus šokio meno sklaidos projekto „PROmetėjas“ kelionę Kauno regione. Ką pastebite palikusi didžiuosius miestus?

Man ši patirtis nesvetima, dirbdama muzikiniame teatre esu išvažinėjusi Žemaitiją. Vienais metais netgi buvome lyderiai, aplankę daugiausiai regionų, tad tai nėra naujovė. Tolimesnių miestų, miestelių publika man visada atrodo pozityvi. Birštone pristatant „Metų laikus“ užsimezgė gražus santykis. Šio spektaklio metu žmonės sėdi arti, tad viską intensyviai jaučiu, nors ir jų nematau. Ten vyko kažkoks stebuklas. Atrodė, jie viską supranta, juos liečia kiekvienas judesys.

Kas šokio sklaidoje esmingiausia?

Aktualu paaiškinti, kodėl tu šoki – kartais šitai iki galo neišsakoma, neargumentuojama. O paprastas žmogus taip pat turi suprasti, ką norima perduoti, kodėl mes tempiame raumenis, kilnojame kojas, kenčiame skausmą. Tą darome siekdamos įgyti gražias kūno linijas, kad galėtume užsivilkti tutu. (Anksčiau, kol šokėja neturėdavo dailios figūros, to sijonėlio dėvėti jai neleisdavo.) Be ištreniruotų kojų, pėdų lengvumo iliuzijos nesukursi, o ji yra neatsiejama baleto dalis. Scena turi būti verta šio estetinio vaizdo.

Judėdami mes labai išlaisvėjame. Tereikia pamėginti, pajausti savo kūną. Gali sėdėti ir nieko nedaryti, tiesiog žiūrėti į savo pirštus, o gali įsijungti muziką ir juos dėlioti, lankstyti, stebėti, ką sugeba riešas.

Džiaugiuosi, jog yra iniciatyvinių grupių, bendruomenių, skleidžiančių šokį ne tik mieste, bet ir už jo ribų. Nors šiuo metu pati tam galimybių neturiu, tai vienareikšmiškai svarbu.

Vertinate paprastumą ir ištikimybę sau, o kaip to pasiekti?

Reikia laiko, drąsos būti atviram. Tuomet tavęs niekas netrikdo.

Žymos: