Amsterdamas, 1994. Nuotrauka iš autorės archyvo
Viktorija Sab

AMSTERDAM NON-AMOUR (I)

Ši istorija, nutikusi prieš tris dešimtmečius, visų pirma skirta Amėjai kaip giminės relikvija, nelyg kosmogoninis mitas „kaip ex nihilo radosi šlepetės-meškučiai“. Tąkart pažadėjau dukrytei parvežti pliušinį meškį lauktuvių iš Olandijos. Žinojau, kad tai nebus smagi turistinė išvyka užsienin. Maniau, Amsterdamas pakeis mano gyvenimą. Pakeitė. Kitaip, nei tikėjausi.
Gerai prisimenu tą laiką. Mūsų, kaip ir daugelio šeimų, apypilkį gyvenimą buvo ką tik supurčiusios ir aukštyn kojomis apvertusios istorinės permainos. Atsivėrusios beribės pasirinkimo galimybės – kas būsi, ką studijuosi, kaip save dedikuosi išsivadavusiai tėvynei – mano kartą svaigino ir audrino lyg pavasario veršius išlaužti ganyklų aptvarai. Vos griuvus Sovietų Sąjungos sienoms, ką tik baigęs mokslus kaimynas išdūmė tranzu po Europą, turėdamas devynis baksus kišenėje. Jis visiškai nekreipė dėmesio į tėvų nerimą: „Ai, baikit, kažkur padirbėsiu, kažką užkąsiu, ar tai esmė?“ Turėjau ir aš grandiozinių planų, tik gal šiek tiek mažiau drąsos.
Mano jaunystės spindesį jau buvo kiek apniaukusi skubota santuoka, nuspėjamai pasibaigusi audringomis skyrybomis bei tikromis gatvės muštynėmis su „tuo puspročiu“ dėl keturmetės dukters globos. Netikėtai tapau vieniša mama, verčiausi kultūringais, tad, suprantama, nepelningais darbais ir savo nepriteklių vertinau koketiškai: „Negresia jokios dietos.“ Darbovietės kito kas pusmetį, o Amėja keliavo iš vieno darželio į kitą kaip sanpaulija vazone, niekaip negalinti prigyti. Vieną dieną mano mama nusprendė: „Nekankinkim vaiko, mažoji augs pas mane.“
Jos pasiaukojimas atrišo man rankas. Įsidarbinau išsvajotame teatre, kitaip tariant, juodojoje skylėje, kur neegzistavo įprasti laiko matai: nuo priešpiečių iki išnaktų, nuo pirmadienio iki sekmadienio buvo darbo laikas. Už vadybininkės pastangas mokėjo stabilų atlyginimą – šešis „meškiukus“, arba tris tūkstančius talonų. Konvertavus į tvirtesnę to meto valiutą, šešis su puse dolerio. Per mėnesį. Stebėtis neverta, nes panašiai skurdo beveik visi biudžetininkai, išskyrus tuos, kas gebėjo pardavinėti iš kultūros išspaustą verslo sunką. Deja (laimei?), tokių buvo mažuma.
Šis karjeros pokytis – iš grynai moteriško į mišrų kolektyvą – turėjo privalumų, tarp jų – tikimybę rasti adekvatų draugą. „Tinderio“ kartõs viengungiams gal sunku suprasti, kaip dial-up interneto laikais žmonės išsirinkdavo vienas kitą. Štai taip – realiu kontaktiniu būdu.
Susitikome ant teatro kiemelio suolo, priešinguose jo galuose prisėdę sutraukti po dūmą.
– Turi ugnies? – užkalbinau bičiuką, panirusį giliai savin. Norėjau pamatyti jo veidą, kurį dengė ilgų plaukų sruogos tarsi langą naktinės užuolaidos. Mano klausimas lyg vėjo gūsis nupūtė jo meditatyvią ramybę. Ištiesusi ranką paėmiau degtukų dėžutę ir prisidegusi grąžinau.
Po dešimties minučių tyla įkaito it nuorūka, tebesmilkstanti tarp pirštų. Vaikinas neiškentė:
– Gal kavos?
Taip lakoniškai, be plunksnų kedenimo, prasidėjo mūsų gyvenimo nuotykis.

Butaforą Fabijų draugai vadino Febu. Vienišas ilgaplaukis nė iš tolo nepriminė mitinio Apolono, tačiau spinduliavo tokia vidine šiluma, kad prie jo lipo ne tik bohemiškos panos, bet ir jų katės. Tik šis ir vienoms, ir kitoms buvo alergiškas. Savo patrauklumu visiškai nesinaudojo – flirtuoti nenorėjo, o gal nemokėjo. Bet to ir neprireikė, nes kartą nusvilusios mergiotės pigiais komplimentais nepaimsi. Mes tikome vienas kitam kaip apsitrynusių kedų pora.

Viskas prasidėjo teatre. Kaip ten patekau? Ryžtas praveria daugelį durų. Sužinojau, kad naujasis meno vadovas ieško asistentės, atėjau ir jam prisistačiau:
– Noriu šios vietos.
Manęs paklausė, ar moku dirbti kompiuteriu.
– Be abejo! Universitete ką tik išlaikiau kompiuterinių pradmenų įskaitą!
Ar esu „čiupinėjusi“ trečius „Windows’us“?
– Taip, žinoma, labai patogu.
Tiesą sakant, girdėjusi apie juos viena ausimi, tuo metu buvau įvaldžiusi tik mėlynų DOS’o lentelių pradžiamokslį. Kam rūpi? Juk teatre – nė vieno kompo, ir artimiausią penkmetį, panašu, neketino atsirasti… Padavė jis man tris lapus angliško teksto ir paprašė per dieną išversti. Užduotis nesunki. Kitą rytą žilstelėjęs vadovas tvirtai paspaudė man ranką ir parodė griozdišką darbo stalą, užimantį pusę kabineto. Vėliau, neištvėręs užkulisinių dramų, šis talentingas žmogus išėjo kitur. Aš likau, patikėjusi savo ir mylimo teatro šviesia ateitim. Netikėtai supratau, jog administracijoje iš dviejų angliškai mokančiųjų likau viena pati. Atrodė ironiška, kad tuo metu ir toje darbovietėje ši teoriškai reikalinga kompetencija buvo praktiškai nepanaudojama.
Apsidžiaugiau klydusi, kai kartą teatro vadovo priimamajame tarp prenumeruojamų laik­raščių aptikau nedidelį anglišką lankstinuką, kviečiantį į Amsterdamo Mastrichto universiteto vasaros kursus. Be siūlomų studijų režisieriams, aktoriams, muzikantams, radau ir mane sudominusią eilutę – teatro vadyba.
– Kas čia? – pasiteiravau direktoriaus.
– Brangioji, neklausk, juk žinai, kad skaitau tik vokiškai, – susiraukė taip, lyg būčiau užmynusi jam ant nuospaudos.
– Paimsiu, pasigilinsiu, – prigriebiau dailų AMSU leidinuką.

Neverta plėstis, kaip nurodytu numeriu skambinau į Olandiją išsiaiškinti, ko tiksliai reikia būsimiems studentams. Kaip, buhalterėms pakuždėjus, ant mano stalo tiško purslais direktoriaus seilės: jis bandė įtikinamai garsiai – lai girdi visi šio teatro išlaidūnai! – paaiškinti, kiek kainuoja tarptautiniai skambučiai. Žadėjo visą telefoniniais vėjais paleistą sumą išskaičiuoti iš mano atlyginimo. Tai tebuvo įspėjimo manevras.
Lig tol nebuvau nė snapo iškišusi iš už geležinės uždangos. Keliauti vienai anapus sienos atrodė ne itin saugu, todėl pakalbinau Fabijų. Deja, lankstinukas nieko nesiūlė butaforams. Ėmiau vilioti aktorių trupės naujokus – Jaunių ir Elegijų, su kuriais mane siejo ne vien darbas – šilta bičiulystė.
– Čia kaip tik jums, be galo įdomu, – suokiau tą, ką išties ir maniau, – tik dvi savaitės, ir niekas nekainuos – nei pragyvenimas, nei maistas, nei studijos – viską apmokės olandai, reikės tik vizas patiems įsigyti.
Nutylėjimas juk nėra melas? Pamiršau pridurti, kad transporto išlaidas padengs tik man. Aktorinio kurso klausytojai turės patys rasti būdą, kaip atkakti į studijų vietą. Tą pranešiau jiems vėliau, kai užpildžiau mūsų visų anketas, parašiau tris motyvacinius laiškus ir išprašiau tris direktoriaus parašus ant garantinių raštų. Pastaruosiuose buvo tvirtinama, kad mes tik­rai dirbame teatre ir gauname plius minus šešis dolerius mėnesinio atlygio, kad mūsų įstaiga visiškai absoliučiai niekaip negali skirti kelionpinigių, nė vienos „vagnorkės“, jokioms darbuotojų ekskursijoms, tad jeigu gerbiamas Vasaros universitetas mus nori matyti savo mokymuose, lai būna toks malonus ir paremia Lietuvos kultūros darbuotojus. Privalau pabrėžti: tokio biurokratinės epistoliarijos šedevro pati nebūčiau sukurpusi. Taip skleidėsi teatro direktoriaus gražbylystės talentas ir ūkiškas požiūris į valdiškus pinigus. Aš tik išverčiau šį opusą ir atsakiau į pakartotinį olandų pasiteiravimą, ar nesuklydom rašydami atlyginimo skaičiuką – gal nuliuko trūksta ar kablelis ne vietoj?

Nors Fabijus vis tik nusprendė nepaleisti manęs vienos, nes „maža kas“, gerų ketinimų vizai gauti nepakako, o jis neturėjo kito pagrindo apsilankyti Nyderlandų Karalystėj. Reikėjo privataus iškvietimo. Olandijoj gyveno Elegijaus draugas Markas, kuriam šis prisiskambino teatro telefonu. Kitą rytą bičiulis be jokių klausimų atfaksavo Febui kvietimą, – Dus ik wacht op je in Amsterdam… – nežinia kodėl anglišką laišką užbaigdamas olandiškai. Turbūt dėl autentikos.

Niekas ir nežadėjo, kad kelias į Europą bus lengvas. Tuo metu artimiausia Nyderlandų ambasada, išduodavusi lietuviams vizas, veikė Lenkijoj. Į Varšuvą iškeliavom trise – Jaunius, Fabijus ir aš – su keturiais pasais. Autostopu. Turimi pinigai vertė rinktis – arba vizos, arba autobuso bilietai. Ketinome prie ambasados durų atsirasti šeštadienio rytą, vos jai atsidarius, todėl į kelią išėjom penktadienį vakarop. Planavome per naktį pasiekti kelionės tikslą ir, jei pavyks, pakeleivingose mašinose šiek tiek numigti.
Vos atsidūrusius užmiesty, mus priglaudė senas „maskaradas“. Jo neįtikėtinai plepus bei lipšnus vairuotojas bemaž penkiasdešimt kilometrų tauškė visiškus niekus ir, regis, vis labiau girtėjo. Galop jis ėmė stipriau spausti akceleratorių, grėsmingai manevruodamas per abi kelio juostas.
– Šitas maniakas mus užmuš, – sušnypščiau Fabijui į ausį ir įsakmiai pareikalavau sustoti.
– Netrizniuok, panelyte, – ramino drifto fanas, – tikrai jus nuvešiu iki pat sienos.
– Ačiū, nebereikia, tiks artimiausia stotelė, – derėjosi Jaunius.
– Ot, artistai! Naktį nebus jokio autobuso, duodu dantį išmušt! – vinguriavo toliau pavežėjas.
– Jei tučtuojau nesustosi, mano nėščia žmona čia ir dabar apsivems, – Fabijus griežtai nutraukė kvailą diskusiją.
Plepys spyrė per stabdžius. Išsiritę laukan vos spėjom iš bagažinės išlupt savo mantą. „Maskaradas“ nurūko mums nė neatsisveikinus.

Apsivėmusi nėščia žmona… Kvatojomės iki ašarų. Galop nurimę susižvalgėm: stovim tyruose, pakrašty Lietuvos, taip romantiškai temstant vėjuotam birželio vakarui. Kiek akys užmato – nei būdelės, nei stotelės. Iš priekio artėjo automobilio šviesos. Kol svarstėm, gal jį susistabdžius grįžti, šis neprivažiavęs mūsų pasuko dešinėn vidur plyno lauko ir nublerbė tolyn. Ten sankryža, reikia kulniuot iki jos. Netoli tenuėjom – posūkio rodyklė kreipė mus į Suvalkus. Žvelgiant lenkų kryptimi, vos už kelių šimtų metrų riogsojo suolelio liekanos ir stirksojo stulpas su ženklu „A“. Nei eismo grafiko, nei kokio stogo. Minimalizmas.

Čia ir sulaukėme paryčių, apšilimui gurkšnodami šįbeitą iš Jauniaus gertuvės. Kartu su rytu brėško viltys horizonte pagaliau pamatyt ką nors ant ratų. Tiks ir traktorius, svarbu būtų durys, langai ir šiek tiek šilumos tirtančioms galūnėms. Apie pusę šeštos susistabdėme „rafiką“. O dangau, kokia laimė!
– Pone, gal iki sienos, į Lenkiją?
– Jooo, į Varšuvą. Šokit vidun. Iš kur čia tokie ankstyvi?
Nepamenu, ar bent vienas iš mūsų jam ką nors atsakė…

Muitinėje paprašyti pasų vos praplėšėm akis.
– Prašom, – atkišo dokumentą apsimiegojęs Jaunius.
Pasienietis be galo ilgai ir įtariai tyrinėjo jo bruožus.
– Oi, atsiprašau, ne tas, ten draugo, uff, štai mano, – susizgribo šis ir padavė savąjį.
Który z nich jest tutaj twoim przyjacielem? – sukluso pareigūnas, imdamas antrąjį pasą ir negrąžindamas Elegijaus.
– Jis nevažiavo. Negalėjo. Jo dokumento reikės olandų ambasadoje. Vizoms, – choru įtikinėjome lenką. Tas nepatikliai persibraukė pirštais ūsus, dar kartą akylai nužvelgė visų veidus, lyg ketindamas mus įsiminti, tada vėl – pasų nuotraukas, ir fleg­matiškai grąžino visus keturis dokumentus. „Ambasada“ visomis kalbomis skamba svariai.

Nors pasiekus Varšuvą draugiškas vairuotojas privežė iki pat šios įstaigos vartų, paaiškėjo, kad šeštadienį ji dirba tik pusdienį. Mums liko dvidešimt minučių, ir ambasados apsauga nemanė, jog suspėtume per tokį akimirksnį gauti keturias vizas:
Drodzy panowie, žinote, reiks užpildyti anketas, visa kita, geriau ateikit pirmadienį…
– Kodėl pirmadienį? – mes nesirengėme Varšuvoj nakvoti.
Bet apsauginis nuoširdžiai nelyg prekybos agentas gyrė sostinės viešbučius, ypač „Marriott“, ir net padiktavo jo adresą.
Rekomenduotasis „Marriott Warszawa“, pirmasis vakarietiškas viešbutis Rytų Europoje, nuo dvidešimtojo aukšto į viršų okupavęs „Centrum LIM“ dangoraižį, mums pasirodė per aukštas visomis prasmėmis. Tiesą pasakius, „Holiday Inn“ nuteikė panašiai – raudonas kiliminis takas ant Złotos gatvės grindinio ir pilvotas šveicorius, trypčiojantis prie stiklinių durų, išsklaidė svajas apie komfortą bei padorų poilsį. Durininkas – juokingas pingvinas su skriblium, plačiu stuomeniu užstojantis kelią vidun – skeptiškai nužvelgė mus nuo galvos iki pėdų.
– Užeisim tik pasiklausti, ok? – paprašiau ang­liškai, nė nepabandžiusi lenkiškai laužyt liežuvio.
Jis tylėdamas žengtelėjo nuo praėjimo į šoną. Besišypsanti administratorė patikino, jog pigiausi kambariai visi užimti. Mes savo ruožtu purtėm galvas – ne, ne, į liuksą tikrai nesitaikom.
– Kur galėtumėte nebrangiai apsistoti? – darbuotoja pakartojo mūsų klausimą ir apsidairė svarstydama, ar jai dera patarinėti. – Na, yra toks hostelis, labai ekonominės klasės, jei važiuosit metro – visai netoli.
Išlanksčiusi turistinį miesto žemėlapį apibraukė ratuką jo apačioje, kone paraštėj, J. Gagarino gatvėje.

Buvęs rusų karininkų bendrabutis Varšuvos priemiestyje Mokotove (netoli garsiojo „Sobieskiego 100“ komplekso, vadinamo „Špiegovu“), virtęs pigiais nakvynės namais, regėjosi atpažįstamai savas, o mums pasiūlytas kuklus trivietis kambarys – dar ne visiškai nudrengtas, pakankamai švarus ir itin asketiškas. Trys kušetės, trys spintutės, prie lango stalas, ant jo – apkalkėjęs grafinas. Ko betrūksta? O svarbiausia (štai kur palaima!) – bendruose dušuose buvo karštas vanduo. Ne valandai, dviem, nuolat – kada tik užsimanytum. Reikėtų priminti, kad tuo metu praradusi „Pabaltijo perlus“ Rusija nusprendė Lietuvos nepriklausomybę įveikti embargu: mums trūko įprastų prekių, pavyzdžiui, popieriaus – ne tik laikraščių spaudai, bet ir daug gamtiškesnėms reik­mėms. Dar blogiau – neužteko degalų, dujų. Ką tik atsikūrusi valstybė taupė elektrą bei šilumą, leisdama naudoti karštą vandenį tik savaitgaliais, nustatytomis valandomis. Tada, kai visas daugiabutis, išsiilgęs vonios procedūrų, darniai atsukdavo čiaupus, viršutinių aukštų gyventojai keikdavosi ir melsdavosi ties apgailėtinai drungna srovele, kad tik suspėtų išsimaudyti visa šeima.

Žymos: