Šis tas apie Jėzaus Kristaus ikonografiją. Kadangi evangelijose, iš kurių ateina visi pasakojimai apie Kristaus gyvenimą, nėra jokių aiškių užuominų apie fizinę Dievo sūnaus išvaizdą, ji dailėje nuolat kito. O gal pirminiuose raštuose kas nors ir buvo, bet vėliau išmesta – juk negalėjo keturi evangelistai apie susikurtą herojų papasakoti kaip apie tą patį realų žmogų. Pirmaisiais amžiais, kai krikščionybė buvo persekiojama, jis netgi karikatūrintas. Ant gladiatorių ringo sienos rastas Nukryžiuotojo su asilo galva piešinys, o po juo užrašas: „Štai tavo dievas.“ Vėliau, tikriausiai vadovaujantis judėjų draudimu dievus vaizduoti, jis dažnai žymėtas simboliais. Ypač katakombose, kur rinkdavosi pirmieji krikščionys. Tapo įprasta, kad Jėzų reiškia žuvelė, kryžius, inkaras. Itin populiari buvo žuvelė, tiksliau – graikiškas apokrifas IXOYE, šifruojamas kaip „Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas“. Dar vėliau, jau sekant antikos menais, Kristų imta vaizduoti kaip gražų jaunuolį, panašų į Apoloną su tunika ir sandalais. Dažnai tai būdavo piemuo, ant pečių nešantis avinėlį. Paskui jis paveiksluose pasidarė negražus, nes buvo žydas, tuomet europietiškam skoniui nepriimtinas. Esama išsamių mokslinių tyrėjimų apie Kristaus paveikslo kitimą, nors pabrėžiama, kad jo išvaizda ne itin mainėsi. Vienur barzdotas (dažniausiai), kitur bebarzdis, vienur sulysęs, kitur apkūnus ar raumeningas, bet svarbiausia – paveiksluose ir skulptūrose skirtingu įvaizdžiu perteikiama skirtinga prasmė. Taip iš pasaulio Viešpaties jis tampa Išganytoju, vėliau – krucifiksu, Nukryžiuotuoju, galiausiai – kenčiančiu Rūpintojėliu. Kristaus kaip sužmoginto Dievo vaizdavimas prasideda IV a., nuo Paskutinės vakarienės piešinio. Tada, statant vis naujas vienuolijų bažnyčias, jas imta puošti evangelijose minimais siužetais, kuriuose dažnai veikdavo ir Jėzus Kristus, kiekvieno menininko tapytas ar skaptuotas pagal savo suvokimą bei talentą. Tačiau dailėtyrininkai teigia, kad menininkai visišką šventųjų įvaizdžio formavimo laisvę gavo tik XX a. – iki tol juos varžė bažnyčios hierarchų reikalavimai, teologiniai kanonai ir net krikščioniškų šventyklų architektūra. Galimas daiktas, kad didžiausią smūgį kanoniniam Kristaus ir evangelinių padavimų vaizdavimui sudavė kinematografas, pirmą filmą bibline tema pasaulin paleidęs 1927 metais. Kai kuriuos realistine maniera sukurtus kino pasakojimus dvasininkai nūnai yra pasmerkę ir siūlę tikintiesiems boikotuoti. Lietuvoje Kristus paplito kaip smūtkelis, pavargęs Rūpintojėlis – tokį jį rodyti pamėgo tautodailininkai, medžio drožėjai. Mat Lietuva visose maldose ir giesmėse traktuojama kaip vargo šalis.

*
Oficialiai praktikuojamas skundimo skatinimas palieka nemalonų įspūdį. Man pirmiausia toji įsak­mi propaganda asocijuojasi su vaikystės laikų herojumi Pavliku Morozovu, paskundusiu savo tėvą valdžiai, nes anas slėpė grūdus, neatidavė valstybei. Žodžiu, berniukas demaskavo idėjinį priešą. Propaganda anuomet orientuota į vaikus, taip bandant jiems įteigti, esą skųsti yra kilnu ir šitaip jie padeda mylimai šaliai. Atrodo, tokių pavlikų morozovų po karo būta nemažai. Ir ne vien tarp vaikų. Lietuvos kaimuose valstiečiai skųsdavo kaimynus iš pavydo, kad anie geriau gyvena, arba netgi norėdami užvaldyti jų turtą, nujausdami, jog paskųstieji iškeliaus į Sibirą. Vėlesniais laikais skundikai taip pat niekur nedingo, tačiau bent oficialiai jie nebuvo gerbtini ir negarsinti kaip tokie. Skųsdavo paslapčiomis. Pradedant nuo mokyklos dienų, mano aplinkoje žodis „skundikas“ laikytas itin bjauriu epitetu. Toks požiūris į skundikus ir skundimą mano sąmonėje išliko ligi šiol. Nepaisant to, kad valstybė už lango jau kita, demokratiška ir sava, o ir bausmės nebe tokios baisios. Tiesa, girdėjau, kad Europoje, tarkime, Vokietijoje, paskųsti kaimyną, kad jis girtauja ir skriaudžia vaikus, yra normaliausias dalykas. Kaip ir skųsti atsitiktinius žmones, darančius smulkius buitinius nusižengimus, pavyzdžiui, ne vietoje išmetusius šiukšles. Bet pas mus į skundimo propagandą įsijungė saugumiečiai. Ragina pranešti apie piliečius, kurie kažko teiraujasi apie valstybės įstaigas, neskelbtinus projektus, žodžiu, šitaip bando ieškoti šnipų. Net man, šnipinėjimo abėcėlės neišmanančiam, toks metodas tiesiog juokingas. Greičiausiai saugumiečiai šitaip mėgina pateisinti savo reikalingumą ir gaunamas algas. Net ir tie pagauti šnipai kelia juoką, nes išgavo žinias, kurias nesunkiai galima rasti viešuose šaltiniuose. Tačiau juoko nebekelia pats žmonių bukinimas, nuteikimas visur ieškoti niekadėjų ir, užuot juos perspėjus, iškart kreiptis į baudžiamąsias įstaigas. Pirmąsyk per radiją išgirdęs tokį raginimą, pagalvojau – vėl kažkoks triušis drąsuolis persistengė, bet nūnai matau, jog toji akcija yra laiminama, sąmoningai platinama tarp gyventojų, siekiančių pasirodyti didžiais patriotais. Beje, net Rusijoje perestroikos laikais Pavlikas Morozovas buvo pasmerktas.

*
Šis tas apie dešras. Tai lietuviams įprastas produktas. Mano vaikystės metais dešra buvo išskirtinai namudinis maisto gaminys. Išskyrus nebent didmiesčių gyventojus (beje, be priemiesčių, tokių kaip Vilijampolė), visi, kas turėjo kokį tvartelį, augino kiaules, žiemą skersdavo jas, darydavo dešras, rūkydavo kaminuose, daržo rūkyklose. Parduotuvėse dešrų nebuvo, nebent turguje. Dešra nebuvo nei prabangos, nei atskirties ženklas. Mano senelė Čerbienė miesto tvartelyje laikydavo kiaulaitę, o stojus šalčiams kviesdavo skerdiką; tasai paskerdęs degląją darže nusvilindavo, virtuvėlėje sudorodavo. Gal trečią dieną maldavome mėsą, kimšdavome dešras, kurias paruoštas nešdavome rūkyti pas kaimynus. Panašiai buvo ir Salantuose, tik ten rūkydavome savame kamine. Tiesa, dėl mažvaikystės aš gamybos procese dar nedalyvaudavau. Rūkytos dešros Mažeikiuose būdavo sukabinamos palėpėje, senoje drabužių spintoje. Šioji dar ilgus metus kvepėjo rūkytomis dešromis ir priminė man vaikystę. Kad dešra yra kotiruojama kaip aukštos civilizacijos pasiekimas, pirmą sykį nugirdau iš tremtinių, kurie Sibiro kaimeliuose šiek tiek prakutę ėmė auginti kiaules, kimšti dešras ir jas rūkyti. Vietiniai be galo tuo stebėjosi, nes visas atsargas žiemai jie tik sūdydavo ir raugindavo: mėsą, žuvį, daržoves. Vėliau iš dūmų kvapo galėdavai atskirti, kurioj sodybėlėj gyvena lietuviai. Kiek vėliau dešros mane nustebino pirmąkart nuvykus į Vokietiją, berods, 1968 metais. Tiek rūšių nė neįsivaizdavau – kuklioje Drezdeno parduotuvėlėje jų buvo per trisdešimtį, įvairių atspalvių bei dydžių. Apsižvalgęs nutariau, kad vokiečiai tik jomis ir minta, geria alų ir valgo dešras. Dar vėliau pastebėjau, jog rusai, ypač didmiesčių gyventojai, dešromis ėmė matuoti šalies gerovę bei socialinį statusą. Šiokių tokių dešrų pasitaikydavo didžiųjų miestų parduotuvėse, todėl elektriniai traukiniai, judantys į Maskvą, vadinti колбасные электрички (rus. „dešriniai elektriniai traukiniai“). Kituose miestuose aptikti dešrų pasisekdavo retai, tad rusai, vasaromis atvykę prie jūros, iš Palangos pašto jas masiškai siųsdavo artimiesiems į Rusiją. Esu stebėjęs, kaip net virtas dešras – šlapiankes – dėdavo į kibirus ir siųsdavo giminaičiams. Atvykėlio lietuvio kokiame nors Omske pirmiausia klausdavo: „Ar pas jus yra dešros?“ Įdomiausia, kad Vidurinės Azijos miestuose teiraudavosi kiek kitaip: „Ar pas jus yra mėsos?“ Gavęs teigiamą atsakymą, skubiai pasitikslindavo: „Ir avienos?“ Dešra jų dar nejaudino kaip rusų, kurie iš kasdienių pokalbių gatvėje perkėlė ją į literatūrą bei filmus. Pasižiūrėkite Rusijos buitinį kiną, kiek jame dešros! Na o paskutinį kartą į avansceną Lietuvoje dešra išpuolė pirmaisiais nepriklausomybės metais, kuomet, nuvertėjus rubliams, ji tapo patikimiausia valiuta. Iš Lietuvos į Rytus dardėdavo sunkvežimiai ir traukiniai, pilni dešrų, o iš tenai grįždavo prikrauti pramoninių prekių: popieriaus, santechnikos įrenginių, elektros kabelių, metalo dirbinių. Šit šiandien, pasimokę iš apsukrių Vakarų kapitalistų, lietuviai į dešrą prikemša tiek visokio šlamšto, jog, norėdami ją parduoti, kviečiasi žinomus krepšininkus, kurie per televiziją šią reklamuoja tvirtindami, kad dešroje yra mėsos. Prisigyvenome.