Tadą Baginską drąsiai galima vadinti Lietuvos dizaino klasiku, kurio vardas dažniausiai prisimenamas kalbant apie Sporto rūmų ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Naujųjų rūmų interjerus ar apie legendinę 1968-aisiais Londone vykusią pasaulinę parodą. Apie ją ir T. Baginsko indėlį į lietuviško dizaino populiarinimą užsienyje leidykla „Lapas“ 2019 m. išleido Karolinos Jakaitės knygą „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, o 2021 m. rugsėjo pirmąją buvo pristatyta dar viena – išskirtinai šio dizainerio kūrybai skirta – Rasos Janulevičiūtės ir Vilniaus dailės akademijos leidyklos knyga „Tadas Baginskas. Dizaino liudininkas“.

1968-aisiais Lietuvos paviljono architektūrą kūręs T. Baginskas sumanymo koncepciją įvardija kaip paradoksą – keliautojo butas pristatė šalį, kurios piliečiams nebuvo galima keliauti; tiesa, pats Tadas dėl savo kūrybos net ir sovietmečiu turėjo galimybę apsilankyti tokiose valstybėse kaip Jungtinė Karalystė ar Jemenas, svajojo nuvykti ir į Japoniją, Kanadą. Šios tarptautinės patirtys, išgyvenimai, draugystės tuomet jauno dizainerio kūrybą bei požiūrį neabejotinai praturtino – savo žiniomis jis daugybę metų dalijosi dėstydamas Vilniaus dailės akademijoje, dirbdamas Dizaino katedros vedėju.

Kaip vyko kūryba sovietmečiu?

Septintajame dešimtmetyje buvo toks Baldų projektavimo konstravimo biuras (toliau – Baldų PKB), ir niekas neturėjo teisės gaminti ne jame suprojektuotų baldų, buvo uždrausta bet kokia privati veikla. Ten veikė net eksperimentinis pavyzdžių cechas, kuriame prieš pradedant masinę gamybą dizaineris galėdavo patikrinti savo pavyzdžių kokybę (gaila, kad šiandien šis biuras tapo importinių prekių parduotuve). Architekto, dizainerio darbas anuomet finansiškai labai menkai vertintas: architektas buvo prilyginamas statybininkui, o menininkas – ideologiniam darbuotojui.

Koks jūsų santykis su buvusiais studentais?

Dabar jaunimas labai fainas, domisi istorija, o be jos sunku atsispirti ir judėti į priekį. Apskritai jaunos asmenybės mane džiugina. Visuomet ieškodavau studentų gerųjų pusių, o ne minusų, nes kažką savyje turi kiekvienas. Smagus nutikimas: VDA Telšių fakultete dažnai būdavau egzaminų, peržiūrų pirmininku. Iš pradžių manęs ten šiek tiek bijojo, paskui jau drąsiai kviesdavo, nes nuo neigiamo įvertinimo išgelbėjau vieną tokį panką. Tąkart visi galvojo: „Atvažiuos Baginskas ir taip stipriai jį sukritikuos, kad šis neapsigins.“ Taigi, į peržiūrų patalpą įeina vyrukas su skiautere ir kaip savo baigiamąjį darbą įvaro fantastiškai tiuninguotą motociklą. Žiūriu, galvoju: „Viešpatie, vienas geriausių darbų!“ Pasiūliau jį įvertinti dešimčia balų su pagyrimu, nes vaikinas buvo tikrai nuoširdus, nemelavo, nevaidino, nieko neimitavo, viską padarė savu stiliumi.

Ir dabar palaikau ryšį su buvusiais studentais, iš jų gal dešimt jau ir patys yra profesoriai. Pavyzdžiui, neseniai kalbėjau su Inga Brazauskaite, pagyriau jos darbus. Dabar ji fotografuoja, tapo, labai savitai jungia siurrealizmą su tautiniais motyvais. Manau, Lietuvoje džiaugsmo kito pasiekimais trūksta.

O kaip prisimenate savo studijų laikus?

Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete studijuoti pradėjau 1954-aisiais, praėjus vos metams po Stalino mirties, todėl dar kovojome prieš stalinistinę architektūrą, bandėme pradėti projektuoti be orderių ir kitų istorizmo elementų. Viena pirmųjų užduočių – Kauno rotušės pastato matavimai: turėjau išmatuoti įėjimą, aplink jį kopėčiomis laipiojau. Visos mergaitės namuose brėžinius perdarė, o aš į peržiūras atsinešiau tai, ką subraižiau pačių matavimų metu, todėl už tą darbą gavau tik tris su puse balo.

Vėliau brėžinius labai ilgai darydavau ranka, ir dabar į juos žiūrėdamas net pats savęs klausiu, ar tikrai jie ne kompiuteriu braižyti – dėl šito sudvejodavo ir mano studentai. Turėjau didelį ir gerą vokišką kulmaną, tad daug kas pasiliko ant popieriaus. Architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas sakydavo, kad jo profesijos žmogus turi būti labai kantrus, jog galėtų aštuonias valandas išsėdėti prie lentos ir braižyti. Mano brėžiniuose net visos čerpės pavaizduotos tiksliai, štrichas eina linija prie linijos, jokių suartėjimų. Buvau labai kruopštus, bendramoksliai mane vadindavo laikrodininku (pagal tėvą – jis buvo laikrodininkas, juvelyras, visiškas kruopštukas).

Artimai bendravau su savo koloristikos ir piešimo dėstytoju, grafiku prof. Stasiu Ušinsku, kurio dukra buvo mano bendramokslė. Jos mama virdavo labai skanią kavą, kartais ji arba pats Ušinskas ateidavo, pakikendavo prie mūsų darbų, paklausdavo, ką čia darome, patardavo. Ušinskas buvo lėlių teatro kūrėjas, baigęs studijas Prancūzijoje. Matydavome jo bloknotus, kubistinius eskizus. Jį ir kitus dėstytojus prisimenu labai šviesiai.