Patefonas JAKUTIS WOODEN. Gamintojo archyvo nuotrauka
Eglė Petreikienė

VINILO KULTŪRA: meno kūriniai ir akustiniai rolsroisai

Anot „Taschen“ leidyklos autoriaus ir leidinių redaktoriaus Juliuso Wiedemanno, šiandieniniame meno pasaulyje tokia įvairovė, kad mums net sunku įsivaizduoti, kokie gilūs ryšiai sieja muziką ir dailę. Nesiimdami analizuoti visų įmanomų sąsajų, apsiribokim iš pažiūros siaura grafikos bei fotografijos sritimi – vinilinių plokštelių dizainu, kurį, kaip ir knygos meną, galėtume vadinti vinilo menu.

KUR SUSIDURIA MUZIKOS IR DIZAINO ISTORIJA

Kalbant apie vinilą, be jokios abejonės, svarbiausia – pati muzika ir įrašo kokybė, visgi, teigiant, kad plokštelių klausymasis yra ritualas, akivaizdu, kad šis klausytojui daro stiprų estetinį poveikį. Ir ne tik jį: pamėginkime įsivaizduoti, kaip sektųsi leidybos kompanijoms parduoti įrašus, jeigu jų vokai būtų gaminami iš vyniojamojo popieriaus, vienas nuo kito besiskiriantys tik pablukusiu atspalviu. Vinilo istorija mena tuos laikus, kai Alexas Steinweissas, daugiametis „Columbia Records“ meno direktorius, grafikos dizaineris (beje, turintis lenkiškų ir latviškų šaknų – jo tėvas emigravo į Ameriką iš Varšuvos, mama – iš Rygos), 1939 m. nusprendė pakovoti su savo darbdaviais dėl plokštelių pakuotės dizaino: „Buvo juokinga stebėti, kaip jie parduodavo albumus. Norėdami išleisti vieną simfoniją, šelako plokšteles sukišdavo į keturių–penkių kišenių albumą. Popieriniai vokai buvo tik rudos, kūno ar žalios spalvos. Tariau sau: „Koks velnias pirktų šiuos daiktus? Jokio postūmio. Jokio patrauklumo. Nėra nė menkiausio noro paimti į rankas.“ Pasakiau jiems, kad norėčiau kurti albumų viršelius. Dolano atsakymas buvo toks: „Tada mes turėtume pirkti spaudos plokštes ir pradėti spausdinti, o tai padidintų išlaidas.“ Su kompanijos viceprezidentu, atsakingu už pardavimus, buvome geri draugai. Jis įžvelgė to, ką darau, vertę ir ja įtikino visus nepatiklius mūsų įrašų pardavėjus. Bridžportas tuo metu buvo dykuma: miestas garsėjo gaminamais ginklais, kulkomis, varžtais ir veržlėmis. Tipografijų nebuvo. Nebuvo ir tokio daikto kaip fotostatas. Čia gyveno graveris, kuris sugebėjo raižyti tik juodai arba baltai – jis nežinojo, kaip elgtis su spalva (ir procesinės spalvos dar neegzistavo). Taigi turėjau išmokyti graverį, ką reikia daryti – tai pareikalavo tikrai didžiulių pastangų. Žinoma, „Columbia“ spyriojosi, bet pamatė šviesą: kai sukūriau vienam albumui – Brahmso simfonijai – voką, jo pardavimai išaugo 800 procentų. Tai buvo pakankamai įtikinantis argumentas.“ (Iš Guity Novin „The history of Graphic Design“, Ch.72: „A History of Record Covers“).

Muzikos albumų dizainas, iš pradžių traktuotas tik kaip trumpaamžių prekių apsauginio voko maketas, turintis šiokią tokią informacinę reikšmę, dėl emocinio poveikio plokštelių mylėtojams netrukus tapo puikia išraiškos erdve ne tik dizaineriams, bet ir garsiems menininkams. Muzikantai bei įrašų leidėjai vinilų apipavidalinimui ėmė kviestis šiuolaikinius tapytojus, grafikus, dizainerius, fotografus ir grafitininkus. Muzikos industrijai yra kūrę tokios šiuolaikinio meno pasaulio žvaigždės kaip Salvadoras Dali, Damienas Hirstas, Andy Warholas, Keithas Haringas, Robertas Rauschenbergas, Wolfgangas Tillmansas, Robertas Mapplethorpe’as, Jeanas-Michelis Basquiatas, Ai Weiwei, HR Gigeris, Gerhardas Richteris, Frankas Shepardas Fairey, Maya Hayuk, Jenny Saville, Takashis Murakamis, Roy’us Lichtensteinas, Marcelis Dzama, Banksy, KAWS, D*Face ir daugybė kitų. Šlovė generavo šlovę: pripažintų menininkų vardai populiarino albumus, o garsios muzikos grupės, bendradarbiaudamos su vizualistais, didino pastarųjų žinomumą.

Norint aptarti geriausius vinilo meno kūrinius, tektų išleisti storą albumą (beje, tokių jau yra tikrai ne vienas). Nesiimčiau šiuo aspektu sudarinėti nei „Top 50“, nei „Top 20“, ne tik todėl, kad jų galima rasti internete. Manau, visi „geriausiųjų“ sąrašai niekaip neapsaugoti nuo atrankos subjektyvumo. Tad iš anksto atsiprašau skaitytojo, kad žemiau pateikiami keli pavyzdžiai tėra šaukštelis grietinėlės nuo to indo krašto, kuris asmeniškai atrodo skaniau ar įdomiau.

Andy Warholas ir „The Velvet Underground“

Iki 1966-ųjų mažai kam žinomai grupei „The Velvet Underground“ tikrai pasisekė, kad jie įsikurė Andy Warholo „Fabrike“, komplekse, kuriame buvo šio garsaus menininko Niujorko studija. Užsimezgus draugystei, legendinis A. Warholas pasiūlė savo unikaliu poparto stiliumi sukurti viršelį debiutiniam albumui „The Velvet Underground & Nico“. Svarbiausias jo akcentas – lipdukas su geltonu bananu ir užrašu „Lupk lėtai ir žiūrėk“ (Peel Slowly And See). Nulupę „žievę“, klausytojai randa kūno spalvos falo formos vaisių. Tai tipiška Warholo ironija. Nors šio meno kūrinio tiražavimas neapsėjo be papildomų išlaidų ir specialios spaudos mašinos, albumo pasirodymas smarkiai vėlavo, tačiau leidėjai nė karto nepasigailėjo savo investicijų, tikėdami, kad bendradarbiavimas su Warholu puikiai pasitarnaus ir grupės, ir jų pačių žinomumui. Šis albumas šiandien yra itin kolekcionierių trokštama retenybė.

Keithas Haringas ir Davidas Bowie’is

Keithas Haringas – talentingas ir įtakingas Niujorko gatvės menininkas, aktyvistas, kurio vardas ir akį traukiantys kūriniai tapo visame pasaulyje atpažįstamais dvidešimtojo amžiaus vizualinės kalbos ženklais. 1983 m. K. Haringas sukūrė viršelį Davido Bowie’o singlui „Without You“ (ši daina tais pačiais metais buvo įtraukta į atlikėjo albumą „Let’s Dance“). D. Bowie’is buvo didelis šio menininko fanas, sukaupęs nemažą jo darbų kolekciją. Originalus vinilo leidimas su gerai atpažįstamu Haringo kūriniu tapo popmuzikos ir gatvės meno gerbėjų nuolat medžiojamu albumu, retsykiais atsitiktinai pasirodančiu internete tarp parduodamų naudotų plokštelių.

Alexanderis McQueenas ir Björk

Populiarioji islandė Björk visuomet stengėsi muzikaliai susprogdinti albumą; šis jos pašėlusio nuotykio poreikis atsispinti dainininkės požiūryje į vinilo viršelių meną. Pasaulinio garso dizaineris Alexanderis McQuennas, panaudodamas Björk „meilės kario“ temą, sukūrė nepaprastą voką jos albumui „Homogenic“ (1997). Įdomu tai, kad kuriant tokį atlikėjos įvaizdį, jos plaukai svėrė apie 10 kilogramų – kartais menas iš tiesų reikalauja kančių.

Damienas Hirstas ir „Red Hot Chili Peppers“

Šiuolaikinio britų meno žvaigždė Damienas Hirstas yra ne vieno grupės „The Hours“ albumo dizaino autorius, tačiau būtent šio žanro menininko kūriniai tapo labiau matomi bendradarbiaujant su gerai žinoma grupe „Red Hot Chili Peppers“. Hirsto sugalvotą albumo „I’m With You“ (2011) viršelį grupės lyderis Anthony Kiedis pakomentavo taip: „Paveikslas. Tai menas. Ikoniškas. Nors mes neatskleidžiame jo prasmės, jis akivaizdžiai atviras interpretacijai.“ Šiame minimalistiniame kūrinyje žaismingai atsispindi Hirsto potraukis vaistams: musė tupi ant kapsulės, kurios šonelyje įspaustas užrašas: „Aš su tavim“ (I’m With You). D. Hirsto santykiai su muzikos industrija nuolat stiprėjo; jis režisavo „Blur“ grupės muzikinį videohitą „Country House“.

Banksy ir „Blur“

Britų roko grupė „Blur“ paprašė enigmatiškojo gatvės menininko Banksy imtis albumo „This Tank“ (2003) viršelio. Šis nupiešė apsikabinusią porą, mūvinčią narų šalmus. Reikia pasakyti, kad Banksy dažniausiai nekuria komercinio meno, tad sprendimą bendradarbiauti su „Blur“ jis priėmė tik todėl, kad yra didelis jų muzikos gerbėjas. Menininkas vėliau šią išimtį pakomentavo taip: „Reikėjo pinigų apmokėti sąskaitoms, ir aš padariau „Blur“ albumą. Įrašas buvo puikus ir pakankamai geri pinigai [komisiniai]. Manau, kad tai tikrai esminis skirtumas. Jeigu yra kas nors, kuo tu tvirtai tiki, komercinio užsakymo atlikimas tam kažkam nepaverčia tavo darbo šūdu tik todėl, kad tai komercija.“ Šio kūrinio originalas 2007 m. per aukcioną buvo parduotas už £75 000.

Žymos: