ŽODŽIAI IR ŽAIDIMAI
Erika Drungytė
Nėra įdomesnio dalyko už nėrimą gilyn. Žinoma, gelmių esti visokių. Bet vis viena – ar tai būtų jūros, dangaus, asmeninė, tiriamo objekto – gelmė labai vilioja, nes ten tikiesi rasiąs kažką ypatingai svarbaus, padėsiančio suvokti esmę, patirti pirminio šaltinio dovanojamą atsakymą. Dažniausiai kalbama apie išsigryninimą, išskaidrėjimą, dvasinį nubudimą, nušvitimą, ir taip tarsi nusakoma būsena, kurią gali išgyventi žmogus, mėginantis atskleisti paslaptis, nepavaldžias kūnui. Bet ar tik-rai dvasiniai dalykai yra atskirti nuo kūno, o pastarasis – visiškai nereikalingas balastas, šarvas, didžioji kliūtis kelyje į tą kažką, kas, neva, yra geriau, gražiau, tobuliau ir siektina?
Mane visada viliojo žodžių gelmė – ten gali įšauti į tokį kosmosą, kad laikykis. Žodis yra kūnas, tas anksčiau minėtas apvalkalas, o jo prasmė – kažkas vidun įdėto ir atspindinčio daugiau už raidžių grafiką ar fonetiką. Štai prisiminkime Dantės apdainuotą mistinę bedugnę, pavadintą pragaru, kurį dailininkai pavaizdavo kaip piltuvo formos spiralę. Ji prasideda plačiu įėjimu ir pirmuoju ratu, o vėliau vis siaurėja, kol galiausiai apačioje pasiekia pačią siauriausią vietą, kurioje nelaimėlio laukia baisiausios pragaro kančios. Bet ką gi reiškia žodis pragaras? Lietuvių kalboje jis sietinas su pragerti ir kitais vienašakniais žodžiais – gurklė, gerklos, gerti, girtas. Žodžiu, gerklė žymi priemonę, skirtą gerti ir praryti. Anatomijoje gerklė yra tik žiotys burnoje (plačiausias ratas!), už kurios prasideda piltuvo (!) formos ryklė, pačiame siauriausiame savo gale pereinanti į stemplę ir skrandį, kuriame viskas sumalama, sutraiškoma, sudeginama rūgštimi. Taigi tai, kas prageriama bei praryjama, subėga į pragarą ir prarają. Ir iš ten jau nėra kelio atgal.
Argi nenuostabus, nesmagus šis žaidimas, moksle pavadintas etimologija? Jis puikiai tinka proto mankštai, lavina minties miklumą, logikos aštrumą. Tačiau jam aiškiai trūksta vienos dalies – filosofijos arba meilės ir išminties, nes be šių mes tampame tik kubiko-rubiko sukiotojai, smulkiausių dėlionės detalių suradėjai, paveiksliukų atspėjimo meistrai. Juk, nepaisant visų ryklės išorinių panašumų į Dantės pragaro schemą, „Dieviškosios komedijos“ autoriui tikriausiai daug svarbiau buvo, kad žmogus galvotų ne apie pačią prarają, o keltų klausimus, kodėl tie ratai siaurėja ir baisėja. Ir kas gi yra tas, kuris mus praryja, sugeria, susiurbia? Kita vertus, kiek beatpažintume da Vinčio kodų, be nėrimo gelmėn jų reikšmės tebus fasadinės grožybės, numalšinančios pėdsekio aistrą. O kas gali nerti bei apmąstyti tą gilumą? Paradoksalu, bet tik tas, kuris turi kūną. Galbūt apie tai ir yra kiekvienam taip gerai žinomos evangelisto Jono eilutės: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“