lego botaniniai elementai. © Publikuojama leidus „Lego Group“
Saulė Igarytė

TVARUS DIZAINAS: LINIJA, VIRSTANTI ŽIEDU

Seniai praėjo laikai, kai beatodairiškas vartojimas niekam nekliuvo ir atrodė savaime suprantama gyvenimo dalis. Baigėsi XX amžius, kuomet pirkėjas buvo lengvai valdoma marionetė didžiųjų monopolistų rankose, todėl nebegalime užsidengti akių, kai feisbuko feed’as rėkte rėkia: neatsakingu vartojimu mes naikiname savo namus ir visą nuostabią gyvybę juose. Turėdami galimybę lengvai pasiekti norimą informaciją bei pritaikyti savo reikmėms vis greitesniu tempu tobulėjančias technologijas, savo pasirinkimais galime kalnus versti.

O versti kalnus reiktų pradėti nuo vartojimo proceso supratimo. Kuo skiriasi linijinės ir žiedinės ekonomikos principai? Lengviausia būtų vizualiai įsivaizduoti liniją bei žiedą: pirmoji turi pradžią ir pabaigą – nusiperku, suvartoju, išmetu, o ratas yra nesibaigiantis – nusiperku, suvartoju, perdirbu, vėl vartoju. Lyg ir viskas aišku – žiedas ne tik akiai patrauklesnis, bet ir praktiškesnis. Deja, visuomenės dauguma vis dar pirmenybę teikia linijiniam procesui. Kodėl? Atrodo, atsinaujinančių išteklių alternatyva – vienintelis protingas pasirinkimas, bet plaukiame pasroviui atgyvenusios sistemos vaga, nesusimąstydami, jog savo pavydžiu galime keisti kryptį.

Visi gamybos procesai prasideda nuo projekto, bet kokio daikto kūrimas – nuo dizaino. Tad šioje stadijoje ypač svarbus vaidmuo tenka projektuotojams bei dizaineriams, tikintis būtent jų atsakingų ir ekologiškų sprendimų. Tvarus dizainas (dar vadinamas ekologiškai tvariu dizainu, ekologiniu požiūriu bei sąmoningu dizainu) – tai materialių objektų, aplinkos ar paslaugų kūrimo filosofija, kuria remiantis laikomasi socialinio, ekonominio ir ekologinio tvarumo principų.

Tikriausiai ne kiekvienam teko girdėti apie „Planetos teisių bilį“, įvardijantį privalomus dizaino principus, jei norime išsaugoti Žemę būsimoms kartoms. Šį dokumentą, kurį 1992 m. sukūrė Williamo McDonougho architektų biuras kartu su Dr. Michaelu Braungartu, Hanoverio municipalitetas pateikė pasaulinei „Expo 2000“ parodai, todėl dabar jis vadinamas „Hanoverio principais“ (The Hannover Principles: Design for Sustainability). Čia pristatomos 9 svarbiausios mūsų planetos teisės, kurių apibendrinimas skambėtų maždaug taip: žmonija ir gamta turi teisę koegzistuoti sveikomis, darniomis, savitarpio palaikymo bei tvarumo sąlygomis; mes ir gamta esame vieni nuo kitų priklausomi, todėl, plėsdami veiklą, turime į tai atsižvelgti; privalome gerbti dvasinių ir materialių dalykų santykį; prisiimti atsakomybę už dizaino / projektavimo sprendimų pasekmes; kurti saugius, ilgalaikės vertės objektus; keisti mąstymą dėl švaistymo ir eikvojimo, mažindami atliekas; remtis natūraliais energijos šaltiniais; gilinti žinias ir jomis dalintis. Šis dokumentas skatina suprasti dizaino ribotumą: joks žmogaus kūrinys nėra amžinas, o dizainas negali išspręsti visų problemų, tačiau kūrėjai bei planuotojai turėtų būti nuolankesni gamtai, laikydami ją sektinu modeliu ir mokytoja, o ne keblumų šaltiniu, kurį galima apeiti arba pakeisti.

Žinoma, jau yra sektinų pavyzdžių, daugėja tų, kurie, remdamiesi tvaraus dizaino koncepcija, ryžtingai laužo neracionalius technologinius standartus, keičiančia senus įpročius bei skatina kitus elgtis taip pat. Ellenos MacArthur fondas (Ellen MacArthur Foundation) – organizacija, ugdanti tokius revoliucionierius – nuo 2010 metų siekia įtvirtinti žiedinę ekonomiką pasaulinėje rinkoje, remdama tvarumo iniciatyvas ir šviesdama (Circular Design Guide) visuomenę. Vienas iš jų vykdomų projektų „Naujoji plastiko ekonomika“ (New Plastic Economy) skatina šimtaprocentinį plastiko panaudojimą jį perdirbant ar skaidant; ši idėja jau įtraukė tokius žinomus prekės ženklus kaip „Coca-Cola“, „Ecover“, „Evian“, „Amcor“, „Marks & Spencer“, „Wener & Mertz“, „L’Oréal“, „Mars“, „Walmart“, „PepsiCo“ ir „Unilever“. Didžiosios kompanijos įsipareigojo iki 2025 metų pakeisti technologijas bei žaliavas tik į daugkartinio naudojimo, perdirbamas ar biologiškai skaidžias medžiagas.

Žymos: