Kadaise, dar vėlyvosios vaikystės ar ankstyvosios paauglystės laikais, į rankas man pateko vienas iš anuometinės lietuviškosios tipografinės kultūros šedevrų – Čilės poeto Pablo Nerudos „Odė tipografijai“. Atmintyje neišliko nei ją apipavidalinusio autoriaus pavardė, nei leidimo metai (keista, tačiau internetas nesuteikė nė menkiausios galimybės amneziją įveikti), tačiau svarbiausias yra pats įspūdis. Man labai patiko glostyti jos slidų viršelį (išlanksčius aplanką gaudavosi plakatas), versti netradicinio formato lapus ir šalia pagrindinio – poetinio – teksto skaityti aristokratiškai subtiliai sukomponuotus enciklopedinio pobūdžio komentarus apie įvairiausių epochų raidžių šriftus bei žiūrėti į pavyzdžius. Galbūt ne vieta ir ne laikas dalintis tokio pobūdžio prisiminimais, tačiau man visuomet patikdavo naujos knygos kvapas – tas nepakartojamas spaustuvinių dažų, popieriaus ir klijų aromatas. Kokioje septintoje ar aštuntoje klasėje biologijos pamokos metu, pamenu, užsisvajojęs uosčiau tik ką išleistą zoologijos vadovėlį. Staiga stojo visiška tyla ir pajutau į mane klausiamai bei šiek tiek pašaipiai žvelgiančius klasiokus ir mokytoją. „Ką čia darai?“ – gana griežtai pasidomėjo ji. „Nieko“, – atsakiau, tačiau po viso to suvokiau, kad knygų kvapais reikia mėgautis vienumoje.

Bet iš tiesų ne apie tai. Minėtoji „Odė tipografijai“ įvedė į paslaptingąjį raidžių pasaulį. Iki tol tipografija neatrodė nei kažkokia ypatinga, nei užburianti. Pirmoje klasėje, privalomo dailyraščio metu, rašto ženklų „raitymas“ regėjosi kankinančiu užsiėmimu. Panašiai kaip fotografijoje, taip ir kaligrafijoje niekuomet nesuvokiau, kur slypi šių veiklų taisyklingumas. T. y. – kas yra gera fotografija, kas – gera kaligrafija? (Nes juk ir kreivai-šleivai parašytas žodis ar bet koks raidžių kratinys gali būti įdomus ir estetiškai – teigiu tai kliaudamasis vaikiškais mėginimais ką nors parašyti.) Tą patį tarčiau ir apie tipografiką – grafinio dizaino atmainą, knygos meno porūšį, kuriame meninio vaizdo kūrimo priemonės – spausdintos (sic! – nes iš tiesų jau nebe tik) raidės. Kita vertus, savotišką šviečiamąją misiją šiuo aspektu ir ne vien akademiniame kontekste dar nuo 2008 metų (ir ne tik Lietuvoje, ką iškalbingai liudija pats pavadinimas) atlieka „Keliaujančių raidžių“ projektas. Tai sumanymas, kuriame raidė – tas elementarusis fonetinis rašto ženklas, kalbos garso rašmuo (nors ne visuomet ir nebūtinai) – tampa tiesiog ikona, vizualiu ar fiziniu at-vaizdu. Kaip dar 2011 metais buvo rašoma „Keliaujančių raidžių“ koncepcijoje: „Dailininko požiūryje į raides ir raštą […] akcentuojami du svarbūs dalykai – šrifto, raidžių kūrėjams, kaligrafams įdomu, kad prasmės, garsai, kurias talpina raidės ir raštas, nėra jo [t. y. tik jo – rašto – V. P.] dalis, tai yra civilizacinės patirties ir kultūrinių kalbos tradicijų palaikymas; parašytas tekstas, pasiekęs adresatą ir perskaitytas, dalinai praranda savo informacinę svarbą, galią, ir kartais tiesiog išmetamas, bet jis gali tapti ir meno kūriniu, ir kolekcionieriaus nuosavybe, ir knyga bibliotekos lentynose – tai yra svarbiu kultūros liudytoju“.