Aušra Kaminskaitė

Liberalus rojus su papildomom sąlygom

Kažkada internete paplito nuotrauka, kurioje imigrantas iš Gvinėjos Boubah Barry’is Manhatano metro užfiksavo greta sėdinčius drago stiliaus atstovą Samuelį Themerį ir nikabą dėvinčią musulmonę. Nuotraukos autorius paskelbė ją savo instagramo paskyroje su užrašu „It’s diversity“ („Tai įvairovė“). Atvaizdui pasklidus, jį „pasigavo“ ir „News Network“ kanalas, užrašęs kitą tekstą: „This is the world liberals want“ („Tokio pasaulio nori liberalai“). Vienas labiausiai „pamėgtų“ komentarų po pastarąja nuotrauka skambėjo maždaug taip: „Du skirtingų kultūrų žmonės susėdę greta ir besirūpinantys savo reikalais? Taip, tokio pasaulio mes norėtume.“

Ši situacija labai tiksliai apibūdina mano įspūdį apie Niujorką – Niujorko valstijos sostinę, dar žinomą kaip miestą, kuris nemiega. Patikslinčiau: jei ir nemiega, tai todėl, kad skaito bei kultūrinasi, o ne linksminasi tradicine prasme – viduryje savaitės apie pirmą valandą nakties lengviau buvo rasti atidarytą knygyną, nei vis dar veikiantį barą; vėlyvu paros metu uždaroma ir nemaža dalis metro linijų. Tačiau negalima paneigti, kad Niujorkas niekada nesustoja – žmonės, pelės ir taksi automobiliai naktimis zuja centrinėmis ir atokesnėmis gatvelėmis, o dienos metu praeivių, kartais – ir vairuotojų, kelyje nestabdo net šviesoforai – kur kas svarbiau prisiderinti prie bendro ritmo ir judėti toliau, nesudarant kliūčių aplinkiniams. Bet aš ne apie tai. Svarbiausiu miestą apibūdinančiu reiškiniu man tapo kontrastai – kiekviename kampe viena šalia kitos įsikūrusios priešingybės, regis, viena kitai visai netrukdančios egzistuoti.

Visų pirma – kraštovaizdis, kuriame įvairaus dydžio parkai ar medžių eilės jungiasi su, žinoma, dangoraižiais. Čia nėra nei apgailestavimo dėl naikinamos žalumos (šiais klausimais pakonsultuoti siūlo gatvėse pasitinkantys klimato kaitos aktyvistai), nei urbanizacijos procesų kritikos, nei žmonių baksnojimo primenant, kaip jų poreikiai niokoja planetą. Žemę, kurioje įkurtas Niujorkas, pradėta žaloti dar XVII a., čia atsikėlus olandams, o vėliau – britams. Šiandien viskas, ką mieste mato praeiviai, yra sukurta žmogaus: pastatyti dangoraižiai, pasodinti medžiai, užsėtos pievelės ir nutiesti takeliai pasivaikščiojimams. Turbūt todėl net nekyla mintis, kad kažkas būtų įsiterpę į svetimą teritoriją. Niujorko aplinka ir joje tvyranti atmosfera liudija, kad jo rezidentams reikia visko: darbo biure, erdvių pasivaikščioti su šunimis (jų čia begalės – ypač mažųjų veislių), galimybės nusipirkti maisto ar kavos užkandinėje ir suvartoti tai parke… Nesu tokia naivi, kad patikėčiau, jog žmonės vieni kitiems išties netrukdo – pusdevinto milijono gyventojų turinčiame mieste tai neįsivaizduojama. Tačiau retai kur galima pajusti tokią stiprią pasirinkimo laisvės ir galimybių įvairovės dvasią.

Kitas pavyzdys – Penktojoje aveniu tarp daugybės paprastų pastatų įspraustas ir dėl to tik dar iškiliau bei prabangiau atrodantis Trumpo bokštas (Trump Tower). Iš tolo jis kur kas mažiau pastebimas nei, tarkim, netoliese esantis Rockfellerio centras, o ir turistus masina ne taip intensyviai. Užtat ši aveniu dalis tapo puikia terpe išreikšti politinei pozicijai ir šiek tiek užsidirbti. Tiesiai priešais Trumpo bokštą, kitoje gatvės pusėje, du prekeiviai pasistatę stalą ir į jį atrėmę stendus pardavinėja antitrumpišką atributiką: kepurėles su užrašais „Shithole president“, įsegamus ženkliukus su prie Trumpo veido pritaisyta Kim Jong-uno šukuosena bei įvairiais šūkiais. Patys vyrai laiko plakatus su užrašu „shithole“ ir rodyklėmis, nukreiptomis į bokštą, bei raginančius nustoti apsimetinėti, kad rasizmas liudija patriotizmą. Toks „kioskelis“ tokioje vietoje atrodo išties konceptualiai. Apskritai prezidentą kritikuojančių plakatų, meno kūrinių, atributikos Niujorke neįmanoma išvengti. Tačiau niujorkiečiai, žinoma, nereprezentuoja visų JAV – Artūras Morozovas, kalbėdamas apie savo kelionę po Valstijas, kažkada minėjo, kad pasislinkus kiek toliau nuo rytinės pakrantės, politinės pažiūros keičiasi kardinaliai. Tai tik dar vienas įrodymas, kad šioje šalyje yra visko ir tam viskam tenka sugyventi – kažkam visai nebūtina keisti savo pažiūras ar poziciją, nes vienos pusės persvara dar nereiškia, kad kita bus užgniaužta.

Vašingtono aikštės parke (Washington Square Park) taip pat prekiaujama ženkliukais, išreiškiančiais gėdą dėl savo šalies prezidento. Tačiau ši vieta paliko įspūdį kita laisvės apraiška ar išraiška. Pirmą kartą su Niujorke gyvenančiu draugu aktoriumi čia užėjau turbūt apie vidurnaktį. Jis iškart užsiminė, kad ši erdvė – tai buvusios XVIII a. geltonosios šiltinės išguldytų žmonių kapinės. Išpūčiau akis: negi miestiečiai pramogauja ten, kur po kojomis palaidoti mirusieji? Taip, pramogauja, ir pakankamai aktyviai – naktimis kalbasi bei klausosi violončelės, o dienomis subėga didelėmis kompanijomis, daug juokiasi, važinėja riedlentėmis, šoka ar linguoja pagal gyvai atliekamą orkestro muziką. Be abejo, aikštėje įkaltos lentelės liudija ankstyvąją istoriją. Štai čia vaikštant dingtelėjo mintis – tai, kaip elgiamasi su bendrų kapų teritorijomis, gali būti ne vadinamųjų objektyvių vertybių, o susitarimo klausimas.

Žymos: