Menininkė iš Vokietijos Johanna Diehl vizitų Kaune metu fiksavo įvairias detales susibūrimus menančiose vietose. Nešina stovu ir vidutinio formato fotoaparatu su nespalvota fotografine juostele, ji žvalgėsi po buvusius kino teatrus, sinagogas, kadaise cirku tapusią mečetę, prekybos centrą bei laisvalaikio erdvėmis sovietmečiu paverstas bažnyčias, suspėdama net į Druskininkų Grūto parką. Aplankiusi šiuos ir kitus objektus, kūrėja instaliacijoje dėlioja atminties dėlionę, kuri birželio–rugsėjo mėnesiais bus pristatyta Kauno paveikslų galerijoje, 12-oje Kauno bienalėje „Po išvykimo | Prieš atvykstant“. Savo ankstyvuosiuose darbuose Berlyne dirbanti J. Diehl nagrinėjo architektūrinių liudijimų, subtiliai bylojančių apie geopolitinius konfliktus, temas. Jai tai – pirmiausia atminties ir šiuolaikinės Europos tapatybės klausimas.

Kaip trumpai prisistatytumėte?

Sakyčiau, esu menininkė, kuri daugiausia dirba su fotografija, o taip pat ir filmais. Mane labiausiai domina erdvės, atspindinčios ideologiją ir kolektyvinę atmintį. Tyrinėju nebuvimo egzistavimą.

Kuo jus sudomino fotografija ir kaip užsimezgė šis ryšys?

Per mainų programą metus mokiausi vidurinėje mokykloje JAV, ten lankiau fotografijos kursą. Turėjome užduotį fotografuoti Amerikos kraštovaizdžius aplink Kolorado Springsą ir uolinius kalnus. Po to ryškinome juostas ir mokėmės tos pačios technikos, kurią naudojo tokie šios srities meistrai kaip Anselis Adamsas. Įgūdžius toliau tobulinau grįžusi į gimtąjį Hamburgą, ten fotografavau savo socialinę aplinką. Fotografiją labai mėgau dėl jos gebėjimo fiksuoti tikrovę, už galimybę įamžinti objektus ir apie tai, ką pastebiu, kalbėti ne žodine, o vaizdų kalba. Ji yra mąstymo būdas, leidžiantis tyrinėti tai, kas subjektyvu. Atlikdama praktiką reklaminės fotografijos srityje, supratau, kad tai manęs nedomina. Laimei, sužinojau apie Leipcigo dailės akademiją, kurioje fotografija buvo traktuojama kaip menas, ir jos mokantis dėmesys buvo skiriamas konceptualiai bei teorinei prieigoms. Jaučiausi be galo laiminga, kai ten įstojau. Yra dalykų, kurių į žodžius nesudėsi, bet juos įmanoma nupasakoti vaizdais. Būtent fotografija kaip kalba mane intriguoja labiausiai.

Kaune dirbote su vidutinio formato fotoaparatu ir nespalvota juosta. Kodėl pasirinkote būtent šias laikmenas?

Fotografavau su „Mamyia 7“ vidutinio formato kamera, nors paprastai naudoju didelį formatą. Vidutinis formatas lankstesnis, spontaniškesnis, be to, mėgstu jo objektyvų vaizdo kokybę. Didesnio formato fotoaparatas labiau riboja, kartais su juo tam tikroje vietoje gali padaryti tik vieną nuotrauką. Analoginė fotografija leidžia užfiksuoti skirtingus atvaizdus. Be to, man labai patinka paslėptas vaizdinys, esantis tik mano galvoje. Tai sukuria asociacijas ir glaudžius ryšius tarp kuriamų darbų. Pavyzdžiui, lankydamasi sinagogoje, kuri buvo paversta į fotostudiją, nufotografavau palubėje kabantį veidrodinį rutulį, priminusį prožektorius anksčiau matytame stadione.

Realybės fiksavimas juostelėje gaubiamas tam tikros magijos. Tai realus pėdsakas, neturintis skaitmeninių duomenų. Taip pat man be galo įdomu dirbti laboratorijoje, matyti ryškėjanti rezultatą. Pasitelkdamas analoginę fotografiją gali kontroliuoti, o kartu – nekontroliuoti daugybės dalykų, ir mane tai žavi.

Nagrinėjate atminties ir tapatybės temas. Kodėl jos jums yra svarbios?

Mane labai intriguoja tokie klausimai kaip: „Kas yra Europa?“; „Kokia jos tapatybė?“, ir kaip istorija bei skirtingi atminties sluoksniai susiję tarpusavyje. Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, įvyko nemažai politinių sistemų pasikeitimų. Tyrinėju, kaip šios permainos veikia erdves ir kaip pokyčiai atsispindi jose. Kelionė į Lietuvą stipriai susijusi su mano praeitimi. Užaugau Vidurio Europoje, 1989 m. teko patirti svarbius istorinius ir politinius poslinkius. Esu dirbusi ir kitose Europos valstybėse: Ukrainoje, Italijoje, Prancūzijoje, Kipre. Šios šalys viena po kitos tapo mano subjektyvaus Europos suvokimo dalimi.