Erika Drungytė

Kardeliai ir poezija

Rugsėjis Lietuvoje – šventinių sambūrių ir tradicinio apsiginklavimo metas. Bet kokius reikalus, darbus, poilsius pamiršusi tauta džiūgaudama pasitinka mokslo metų pradžią, mokyklose smagiai ir spalvingai švytruodama kardeliais. Dar antikoje ši kardalapė gėlė simbolizavo kovą ir pergalę, o jos tikėjęsi kariai ant kaklo kabindavosi amuletą – šarvų stiprybę įkūnijantį gladiolės (lot. gladius – kardas) svogūnėlį, turėjusį apsaugoti nuo priešo ginklo. Atrodytų, tõkios prãsmės daug taikliau atskleistos 1989 m. Baltijos kelyje, nors apie tai net nepagalvota, grynas atsitiktinumas – juk viskas vyko rugpjūtį, o kardelių žydėjimo metas ir yra vasaros pabaiga bei rudens pradžia. Bet kai iš romantinių ūkų iškilęs Maironis didaktiškai pakviečia: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą. / Šarvuoti mokslu atkakliu!“, visa sugula į savo vietas.

Tradicija – dalykas gilus. Karių ir mokslininkų keliai pilni pavojų, juose galima žūti ar būti sužeistam ir tuo atveju, kai rankoje kardelis, ir tuo, kai rožė. Bet gražiau karingą dvasią įrodo ryžtas bei drąsa įveikti visas karčias mokslo šaknis ir sunkias pratybas. Na, o tuomet, anot patarlių, vieniems – saldūs vaisiai, kitiems – lengvas karas. Taip turėtų būti… Tačiau karas seniai persikėlė į virtualią tikrovę žiniasklaidos, reklamos, socialinių tinklų pavidalais. Jam kariauti reikalingesnės tos šaknys nei ginklai, tad mokslo indėlis į militarizmą yra milžiniškas ir jo poreikis auga kasdien. Regis, tokį scenarijų numatė Henrikas Radauskas: „Pasaulis juokiasi paspendęs savo tinklą / Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.“

Juokai juokais, bet mokslas iš tiesų per mažai dėmesio skiria poezijai, nesuprasdamas daugybės pranašingų žinučių, kurios tūkstančius metų vartosi pakibusios lyg kokios hologramos, o priekabusis logocentrinis protas vis dar neišmoko jų apšviesti ir nuskaityti – iš detalės atkurti visą vaizdą ne dvimatėje, o tūrinėje erdvėje. Tūryje yra turinys. Net vienoje, atrodytų, bereikšmėje raidėje slypi žodžio branduolys – ir kryptį koreguojantis svorio centras, ir genetinės informacijos talpykla. Beje, DNR spiralės kodonai taip pat užrašyti raidėmis, bet šiuos tekstus mokslas jau skaito ir netgi pramoko pataisyti vieną kitą įsivėlusią korektūros klaidą. Tačiau jei pradėtų kištis ir keistų stilių, žodžių formas, kalbos figūras? Ar mokslo laboratorijos netaptų gyvų alavinių kareivėlių fabrikais?

Mokslui poezija turėtų būti svarbi. Ji geba išvesti į kitą dimensiją, kurios kiek bijoma. Bet juk žmoguje poezija įrašyta drauge su visomis jo genų kombinacijų metaforomis. Jis žiūri į gėlės lapą, prisimena kardą ir, norėdamas tą aliuziją įamžinti, pavadina gėlę kardeliu. Jis nujaučia, kad, suteikdamas simbolinę prasmę, ne tuščiažodžiauja, o įgalina objektą žodžiu ir prisuka veikimo mechanizmą. Jei viename žodyje slypi šitiek jėgos, vadinasi, iš tiesų juo įmanoma užmušti. Posakiai neatsiranda iš nieko. Žodžių karas gali būti mažytis, ir galvon paleista kulka tik vieno priešininko kūną ardys jo paties sužeistomis mintimis. Bet karas gali būti visuotinis, toks didelis ir baisus, kad visos kariaujančios pusės susipainioja nebežinodamos, kuris melas yra tikslinis, o kuris – jau melo melas ir taip toliau… Poetas, kažkada prisiekinėjęs meilę stebuklinei tikrovei – „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ – tenorėjo pasakyti, kad žmogaus vaizduotėje kuriami pasauliai yra realūs, tačiau turi skirtingus tikslus, todėl menininkas renkasi tą, kurio siekis – harmonija. Galiausiai tikra poezija yra artimesnė kvantinei fizikai negu militarizmui, tad ar ne geriau būtų rugsėjo kardelius sumerkti į tankų vamzdžius, o į visus dalykus mokykloje integruoti eilėraščius?

Žymos: