Jau. Įlaipinimas baigtas. Po kauke plati, nuo bekvėpuojant susidariusio kondensato pridrėkusi šypsena. Jaučiuosi išsilaisvinęs, laimingas ir susijaudinęs, beveik taip pat, kaip skrisdamas pirmąjį sykį. Tuomet, prilipęs prie lėktuvo lango, nuo laisvos Lietuvos žemės atsiplėšiau į užsienį. Ne bet kokį užsienį, o Londoną, visų lietuvių svajonių miestą, lankyti ten gyvenančios tetos… Vėliau kilau ir leidausi šimtus kartų, todėl šiandien, prabėgus dviem dešimtmečiams, man netikėta, kad pats skrydžio faktas vėl reiškia laisvę, išsivadavimo aktą.

Žaibiškai šalį sukaustęs karantinas traukiasi lėtai, atatupstas, neskubiu žingsniu. Rodos, vis stabtelėdamas, jis primerkęs akį įtariai nužvelgia nekantraujančią kaukėtą minią. Labiausiai dėl šio nekantrumo tokia atsarga ir reikalinga. Tačiau ir paranoja iš viešojo gyvenimo nedingo. Nepaisant galimybės vėl keliauti, Šanchajaus oro uostas tylus ir tuščias.

Lagaminų vežimėlius lėtai praryja robotas; juos išleidžia tik savo viduriuose apšvitinęs UV spinduliais. Kitas robotas, tyliai prasilenkdamas su manimi, plauna grindis. Robotai paprastai registruoja ir skrydžiui. Deja, jie neįgalūs patikrinti mano sveikatos būklę, tad esu siunčiamas prie langelio, kur registracija vykdoma įprastu analoginiu būdu – žmogus su žmogumi. Tapatybei patvirtinti taip pat reikia gyvo darbuotojo, jo akivaizdoje privalau nusiimti kaukę ir akimirkai apnuoginti savo veidą. Kažkada pasisveikindami bučiuodavome vieni kitus į žandus, o dabar mano veidas tapo potencialiu viruso portalu. Faktas, kad esu užsienietis, kelia tik dar daugiau įtarimų. Atviros šypsenos nebėra pageidaujamos.

Skrydžių dar nedaug, tai liudija ir begalinės tuščių kėdžių eilės. Oro uostas atrodo apleistas. Paprastai dabar piko valandos, bet šiandien, nepažvelgus į laikrodį, būtų sunku nusakyti, koks gi dienos metas šiame žmonėmis neužpildytame terminale. Tokį vaizdą viena mano užsakovė Lietuvoje pavadintų tuštybe, nes taip ji vadina neįdarbintą erdvę, minimalizmą, kažko nebuvimą. Turiu sutikti, kad, šiuo atveju, dykinėjantys, nepripildyti mūsų gyvenimo indai iš prieškovidinių laikų tikrai byloja ir apie tuštybę.

* * *

Mūsų projektuojami objektai pasklidę po visą Kiniją, todėl skraidyti man tenka dažnai: reikia susipažinti su užsakovais, situacijomis, vietovėmis, vėliau laukia projektų pristatymai, gynimai ir priežiūra. Po keturis mėnesius trukusios pertraukos susikaupė ilgas sąrašas nesutvarkytų reikalų bei atidėliotų susitikimų, tad darbus tęsiame labai intensyviai. Po išlaisvinančio skrydžio laukė kiti. Entuziazmo taip keliauti kas dieną mažėjo, naujoji realybė vis tokia pat: tušti oro uostai, varginantys patikrinimai ir sveikatos deklaracijų pildymai. Laikantis atstumų, skenuojant kodus, tikrinant temperatūrą, bagažą, pasus, kūnus. Veidų šutinimas po kaukėmis aplinkiniams jau atsiliepė bėrimais, spuogais, net šašais ant odos bei gumyčių nuspaustais kraujuojančiais paausiais. Bet vis tiek esame laimingi, kad pagaliau bent taip ištrūkome į karantino proskynas, pramušėme izoliacijos užkardas. O po to, ką teko išgyventi, savo apsaugos priemonių ir patys atsisakyti dar neskubame.

Gegužės pirmoji. Tarptautinė darbo žmonių diena Kinijoje šiemet pratęsta iki penkių dienų ilgojo savaitgalio. Pasinaudodamas proga, kai kur keliausiu visai ne darbo reikalais. Grįšiu į pradinį tašką. Į miestą, kuriame pirmą sykį nusileidau Kinijoje ir pradėjau pažintį su šia šalimi. Noriu peržiūrėti savo patirtis ir pakitusį požiūrį, pamatuoti įvykusį poslinkį, įvertinti buvusius įvykius naujomis akimis. Tai pirmoji galimybė ištrūkti iš darbo ir namų aplinkos šiais metais.

Kai gavau pakvietimą dirbti Kinijoje, mano žinios apie šią šalį buvo labai ribotos, kaip ir daugelio Lietuvoje. O apie Gujangą (Guiyang), į kurį skridau gyventi, nebuvau girdėjęs nieko. Negelbėjo nei „Google“ žemėlapis, nei „Vikipedija“. Tai miestas, savo populiacija dvigubai lenkiantis Lietuvą, Guidžou (Guizhou) provincijos sostinė. Didelė vietos gyventojų dalis priklauso Miao ir Bouyei etninėms grupėms, kurių tradicijos baigia išblukti, vis skaisčiau šviečiat Kinijos progreso saulei. Mes tikime savo pačių populiacijos reikšmingumu, bet galime nesusimąstydami ignoruoti gausesnes kultūras. Jei turėtume daugiau tyrinėtojų, netruktume suprasti, kad, nepaisant skirtumų, esame netikėtais aspektais labai panašūs. Šis abipusis Vakarų ir Rytų neišmanymas vieniems apie kitus vis labiau ryškėjo su kiekvienu mano grįžimu ar paprasčiausiomis diskusijomis, į kurias įsiveliu internete. Taigi, skrendu ten, kur pradėjau – ir vėl į Guidžou.

Guidžou yra skurdžiausia Kinijos provincija. Dėl kalnuoto landšafto šis kraštas iki šiol liko gana izoliuotas. Čia sunku tiesti kelius, geležinkelį, plėtoti miestus ir infrastruktūrą, tačiau situacija spėriai keičiasi. Grįžęs po trejų metų, Gujange radau jau veikiantį metro, miestas vis sparčiau plečiasi ir užkariauja naujas teritorijas. Be progreso ženklų atvykau atrasti ir šio krašto šak­nų, kurių kitados nespėjau pažinti. Pabudę su paukščiais, anksti ryte sukrauname lagaminus į visureigį ir pajudame gilyn į kalnus.